Taigi, šitos Joninės ganėtinai išskirtinės. Pirmiausia, tai oras. Toks pasibaisėtinas, kiek prisimenu šios progos meteorologiją, visada būdavo vasariška. Ir šventėjų gana menkas skaičius, kita vertus praplėtus supratimo, kas į šią sąvoką įeina, rėmus, gautųsi vis tik pakankamas kiekis. Be to pirmą sykį po keturių metų ir lokaciją, kur švęsta, teko pakeisti. Iš pradžių iškeitėm ją į... kambarį.
Kambary veiksmas ėjo kiek letargiškai, kas lošė su šachmatais, kas muzikos klausėsi ar alaus bonkes atidarinėjo. Dar kėlė netvarką. Na, vienu žodžiu, iš pradžių atrodė, jog neitin linksma. Bet po to po biškį po biškį aprimo lietus ir išsijudinom į lauką. Taip ir neprašvitusi diena pradėjo temt. Ore veikla įgavo aktyvesnį pobūdį - tamsy iš pusšimčio žingsnių buvo mėtomi dartai į medines ūkinio priestato duris, taip pat buvo labai smagiai pasisupta. Ir pradėtas rinkti materialas laužui, kuris, buvo nuspręsta, šįsyk bus įkurtas vietinėje saloje. Nuotaiką praskaidrindavo akrobatiniai katinuko triukai, na o kai kam ir gurkšnojamas alholis. Tokiomis sąlygomis viskas, ko reikia laužui buvo paruošta, jis buvo padegtas.
Kas nepasirūpino čebatais, tai kojas permirko kiaurai. Todėl net teko džiovinti kelnes prie liepsnos. Be to vėl pradėjo lyti, net smarkiau nei prieš tai, net skėtį prisireikė atsinešti. Po to, kažkaip išėjo, jog dėl pablogėjusių oro sąlygų nuspręsta palikti laužavietę. Praktiškai, tai buvo šventės pabaiga. Kas išėjo, kas užmigo, kas padaugino ir šiaip ne taip išsiruošėm namolio. Tada, menu, įvyko pirmasis nedidelis incidentas man su batu, nes aš tamsyje nemačiau, kaip jį atsisegti (pas mane buvo tokie su lipdukais batai), bet man padėjo draugai.
Bevažiuojant, labai užsimanėm sustot ties Holly Wood akmeniu pažiūrėti į lyjantį dangų, katras jau po truputį net šviesėt pradėjo. O grįžęs į lovą, dar turėjau labai greitai atsikelti, nes bijojau užmigti, kadangi neprisiminiau ar duris užrakinau. Vis tik, kaip ir pranašavau, grįžau dar greičiau nei pernai.
