Retai kada susidarau tvirtą įspūdį iš pirmo karto, ypač jei kalbėtumėm apie muzikos, kuri man patinka, albumą. Tikrai negalvojau, jog taip atsitiks su naujuoju Interpol disku, bet ši apžvalgėlė parašyta po pirmos perklausos.
Taigi, vyrukai iš Niujorko miesto, pasivadinę, kaip internacionalinė Anglijos policijos organizacija, į pasaulį išleido naują savo kūrinį po 3 metų, tačiau, kaip skaičiau oficialiam jų internetinio tinklalapio bendruomenės diskusijose, 2010-ųjų albumą tokiu pat pavadinimu, kaip ir pati grupė, galima drąsiai pavadinti prieš tai buvusio albumo "Our love to admire" tąsa/II dalimi\užsilikusių nuo pastarojo albumo idėjų kompiliacija/savo pačių plagijatu.
Tad kame bėdos?
Iš pradžių, gal reikėtų įvardinti tam tikras kūrybinės krizės apraiškas, taip netiksliai pavadinkim. Pirma, tai albumo pavadinimas, nors čia aišku iš esmės smulkmena, bet nemažai daliai melomanų, netgi ne Interpol fanų, jis užkliuvo. Palyginus su prieš tai taupausiu 2 kompakto pavadinimu "Antics", šitas nublanksta, jau nekalbant apie 1-ojo arba 3-iojo antraštes. O ir šiaip, kad pats Interpol'as, kaip grupė jau ne toks, nes prie visų dainų prisidėjęs bei su klavišiniais (kurie nuo 3-iojo albumo pasak grupės "patapo tarytum trečiąja gitara") iš esmės darbavęsis Carlos Dengler (nuotr.), išėjo iš komandos. Be to, po "Olta" grupės balsas ir ritm. gitara susikūrė atskiro atlikėjo pseudonimą ir pradėjo kurti muziką paraleliai, tad gal ir dėl krūvio naujojo kompakto kūriniai kiek "nukentėjo"?
Kaip čia bebūtų, perklausius "Interpol" pirma, kas krenta į ausis, tai, kad pusė, jei nedaugiau, jo dainų - lėtos. Ir ilgos. Pačiuos šituos faktuos nieko prasto, tik kad geriausia iš lėtų dainų pati pirma (takelis #2), o visos kitos neabejotinai prieš ją nublanksta, na gal dar jau minėtas primasis singlas "Lights", kitos iš tiesų nuobodžios! Maždaug, priešpaskutinė 5 min. ilgio - lėta, kaip ir paskutinė 5 min. (šios beje nė nepratempiau...). Šiaip jau, vidutinio tempo šios grupės dainos tikrai nėra blogos, bet šįsyk, panašu, kiekybė nurungė kokybę.
Kita: neliko senos struktūros, t.y. nesutikau jokių šalutinių, tokių "čystų interpoliškai smeigiančių" rifų (velnias, juk berods recenzijoje apie koRn, minėjau tą pat. Jau čia kažkas su manim pačiu turbūt negerai), iš vis daugumoj dainų netgi vystomas tiesiog vienas rifas, kuris vis, išsireikšiu, platėja platėja ir Boom, viskas, kitas kūrinys, kitoks rifas augantis panašiai panašiai. Kas konstravo muziką su dance Ejay, turėtų mane suprast :-D
Tiesa, sakykim, "Barikada" tai sukalta pagal kultiškesnę formulę, čia jau struktūra įvairi, nors preidainis klausant pirmus dešimtsyk, gali ir atbaidyti nuo šios dainos, bet posmai, išdrįsiu palyginti, lygiaverčiai net "Obstacle", +outro, kurį šio albumo rėmuose galima priskirt prie šalutinių kompozicijos dalių ampghff..
Tekstai :)) Apie juos eilinįsyk nieko, nes kadangi, prisipažinsiu, kompaktą gavau mp3 formatu, knygelės kurioje būtų galima juos perskaityti, po ranka neturiu. O internete rankioti po vieną, kažkaip tingėjos, juolab, kad kažkodėl neradęs esu vykusios svetainės roko lyrikoms atrasti, kaip palyginimui www.darklyrics.com metalinei muzikai, kurioje labai tvarkingai sudėlioti žodžiai albumais vienoj vietoj. Užtat, man užkliuvo "bekai', užkliuvo gerąja prasme, nes vietomis jie įdomūs ar originalūs; taip pasakyčiau. O šiaip, Interpol žodžiai visada buvo ganėtinai įmantrūs ir deramai įkandami jau pažengusiems kalbininkams (amerikonų kalbos srity).
Na ir pabaigai - vis viena Interpol man tebelieka ir visad išliks kažkas tokio, nes net ir po nelabai įtemptų paieškų, nepajėgiau susirast jokio įtikinamo pakaitalo (neskaitant iš esmės pavienių kūrinių) [indie] rock / melancholic post-punk revival ribose.

Interpol - Interpol, (P)&(C) 2010 Matador Records
1. Success
2. Memory Serves {+}
3. Summer Well {+}
4. Lights {+/-}
5. Barricade {+}
6. Always Malaise (the Man I Am) {+/-}
7. Safe Without
8. Try It On {+}
9. All of the Ways
10.the Undoing {-}

Multimedia speakers

Iš ankstaus ryto pasitiko rudeniška dargana. Tikiu, kad turim skaitytojų gyvenančių svečiose šalyse ir nežinantiems kas tai yra ruduo, tuolab mano minima dargana, tad skubu nušviest: krūvos įvairiaspalvių medžių lapų, nestiprus, bet ilgas lietus, įkyrus vėjas, rūškani žmonių veidai. Foje ar Disbelief muzikos grotuve. Toks va tai metų laikas...
Nežinau kaip skaitytojus, bet mane tai veikią teigiamai. Visi toki liūdni, kad pats negaliu tuo nesidžiaugti. Tik nepamanykit, kad linkiu kam nors blogo. Persižengnoju, kad niekam neliktų dvejonių.
Nors ir niūrus rytas, bet mano nuotaika buvo puiki. Naktį praleidau darbovietės prieglaudoje. Pakilęs iš miego ir migio, vedamas gašlaus noro pritūpti prie asmeninio kompiuterio, išvykau į nuomuojamą būstą. Kirtus man reikalingo miestelio ribas užsigeidžiau aplankyti krautuves pardavinėjančias išmanias technologijas. Tokių šis miestas turi vieną ir neilgai trukus aš buvau ten. Ketinau įsigyti pirmo būtinumo prekę - dvd skaitantį/rašantį įrenginį.
Įžengiau į ne pačias mažiausias patalpas. Vidur jų sėdėjo ir liūdėjo pardavėja. Taip - moteris. Taip - graži. Ir liūdna. Vis kaltas ruduo... Pasilabinau, dar kartą nuskenavau ją, įvertinau dešimtbalėje sistemoje(8/10) ir pradėjau skenuoti prekes. Vietos daug, bet prekių mažai. Pc detalių išvis nematyt, o krautuvės afiša skelbia, kad čia taisomi ir pardavinėjami komputeriai. Nemačiau nė vieno pc kuris būtų parduodamas! Nesuprantu, nežinau, bet prižadu tai išsiaiškint.
Neradęs to ko noriu, tai yra dvd-rom'o, nuspręndžiau įsigyti tai ką sklepas siūlo. Flešą ir "dekstopinius" garsiakalbius. Su flešu viskas vyko sklandžiai, o va kolonėlių pirkimas vertas Gerbiamų blog'o skaitytojų dėmesio.
Išsirinkau mini 2:1 sistemą. Ant dėžutės pavaizduota du garsiakalbiai sujungti su sąžinės didumo subvūferiuku. Šalia dar papaišyta žmogėnas su nešiojamu pc ir puikuojas užrašas: Multimedia speakers. Pasikvietęs liūdinčią pardavėja, dūriau į išsirinktą prekę pirštu ir sakau:
- Man šitas kolonėles.
- Tai, kad čia ne kolonėlės. (Pardavėja)
- Tai kas tada ?
Pardavėja paima dėžutę į rankas, varto, apatiškai žiūrinėja ir išaiškina neišmanėliui:
- Radija kažkokia. Visur kitur kolonėlės tik šitos ne.

Įsigijau kitas, "tikras" kolonėles. Visos kitos ten siūlomos buvo Stereo sistemos. Kas man beliko... O ginčytis nesinorėjo ir dar labiau gadint moteriai nuotaikos. Nesinorėjo ir pačiam sarmatos patirt nusipirkus tai ką išsyk išsirinkau ir parsinešus pridaryt kelnes kuomet volume "šriubas" pradėtų reguliuot FM bangas.
Kas tas moteris ir multimedijos spykerius besupaisys...

Pasiekimas?

Per dvi savaites buvau keturiose paskaitose (po dvi savaitei!)! Absoliutus asmeninis nelankomumo rekordas. Ir jokių konkrečių priežasčių, kodėl taip ignoravau studijas, negalėčiau įvardinti. Tiesa, tam tikrų aplinkybių būta - paskaitos anksti, o miegojau prastai, seminaras, o aš apie jį sužinojau vakar vakare, nupėdinau kur nors toli, nes pauzė tarp paskaitų keturios valandos, o grįžti, taip ir neprisiruošiau. Užtat seniau, net ir sudėtingesnėmis aplinkybėmis vis tiek apsilankydavau universitete. Nors, čia žinoma ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kaip praleidinėju, tačiau šįkart patyriau gana originalią patirtį, kuomet ateidavau iki auditorijos, apsisukdavau ir išeidavau. O eidavau, tai dažniausia niekur (sykį išvažiavau į gimtinę, persigalvojęs troleibuse), retkarčiais sutikdamas kursiokus, judančius priešinga kryptimi, taigi laikas praeidavo tikrai beprasmiškai. Tikiuosi, kad ateinančią savaitę, po netrumpo savaitgalio, grįšiu į formą ir... praleisiu ne daugiau ketvirtadalį užsiėmimų. Jeigu nepavyks, būtinai parašysiu.

Gyvenimas su Diablo

Jau neatmenu tos dienos kai viskas prasidėjo. Keli geri metai atgal. Daugiau... Buvau vidurinės mokinys. Dar daug ko nepatyręs. Ir štai skersai kelio stojo Jis. Nuo pažinties dienos buvau kaip užburtas ir nuo tada tarnavau jam, galvojau apie jį ir gyvenau juo. Tik dabar jaučiuos pakankamai stiprus jo apvaizdoje ir galiu aprašyti ką per tą laiką išgyvenau. Jis man visdar labai svarbus, o aš jam ar buvau kada toks ? Čia ir toliau - Diablo II

Straipsnis nebus išbaigtas ir nežinia ar kada toks bus. Tai per daug didis reiškinys, kad jį eitų aprašyti. Diablo II - tai džiaugmas ir neapykanta. Sunkios darbo valandos ir euforija. Dėl jo galima prisiversti atsikelti, o miegoti eini taip pat dėl jo, vien tam, kad būtų jėgų toliau būti su juo. Tikiu, kad jis ir pasaulį sukti galėtų. Mano suką jau seniai...

Kuo jis toks ypatingas ? Jis visada buvo šalia. Palaikydavo mane kai man buvo sunku, džiaugdavos kai džiaugiaus aš. Praleisdavom kartu daugybę laiko: ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai, karštos vasaros ir šaltos žiemos, kai neidavau į mokyklą taip pat būdavom kartu. Tada ir iki dabar jis sugebėjo išlikti įdomus, intriguojantis, žaismingas. Jis tai ko man reikėdavo ir toliau reikią. Jis moka prisitaikyt, o gal tai vis jo apžavai - taikos ne jis, o aš prie jo... Jau įsitikinau, kad jei ir apsipykstam, arba man pradeda rodytis, kad vienas kitam tapome neįdomūs, ankščiau ar vėliau, aš pas jį sugrįštu. O jis mane priima...



Gal tai ir yra meilė ? ...



Kas bandė - mane supranta. Jis randa kelią į kiekvieno širdį.

Nesileisiu į techninės žaidimo pusės aprašymo vingrybes. Jau gana šito gero yra... Norintiems rekomenduoju peržvelgti 2000 metų „Kiberzona“ žurnalo šeštą numerį. Jame puikuojas išsami, keturių puslapių, recenzija. Yra dar ir kiti žurnalai, o kai to negana visad gelbės internetas. Norėjau išlieti kas sukaupta ant širdies vykdant užduotis, keliant lygius ir ieškant to vieno, ypatingo ir skirto tik man, ginklo. Tai padariau. Galbūt su laiku papildysiu... Dabar jaučiuos duoklę D2 atidavęs.

PALADIN IS THE BEST !!!

Nemokamas internetinis radijas su tau patinkančia muzika

Kaip?

Štai kaip. Parsisiunti Google Chrome, susidedi šitą plėtinį, nueini į last.fm, susirandi tau patinkančią grupę/atlikėją ir spaudi ant tau patinkančios jų dainos pavadinimo, naujam lange susirandi skiltį "similar music" ir po dainomis spaudi "see more", spaudi prie dainų esančią mėlyną rodyklę ir jas visas sukelia tau į grojaraštį ir groja. Jei negroja užsiregistruoji puslapyje vkontakte.ru (pateikdama(s) minimalią ir/arba melagingą informaciją), nes iš ten tau ir keliauja visa muzika. Sėkmės. Beje last.fm'e užsiregistruoti net nebūtina.

KoЯn - KoЯn III (Remember who you are) (2010)

Kažkada parašiau reklaminį straipsnį apie ateisiančius naujus deftones ir KoЯn albumus. Dabar jie jau abu išėję; apie deftonų nuomonė išsakyta, todėl nusprendžiau aptart ir vasarą pasirodžiusį naują KoЯn diską. Nors po pirmos perklausos, tokia idėja neatrodė reali. Taigi, grupė su nauju albumu ir papildyta sudėtimi grįžta po 3 metų. Paskutinieji 2 albumai, senesniųjų albumų atžvilgiu, buvo labiau eksperimentinio skambesio. Naujasis, KoЯn III, sugrįžta prie senojo instrumentinio skambesio. Tikrai taip!

Pastebėjau, kad posmuose nelikę būdingų aukštų gitaros partijų, nenutrūkstamame būgnų, boso ir vokalo fone. Užtat pilna visokių nežymių efektų ir triukšmų. Nė vienoje dainoje neteko išgirsti, kad po sąlyginai ramios vietos, sektų energingas šalutinis rifas. Taigi visos dainos (išskyrus kiek keistoką įžanginę) gana vienodos; noriu pasakyti, jog jeigu, tarkim, priedainis nepatinka, vargu ar toliau išgirsim ką nors tokio, kas vis tik priverstų dainą pamėgti. Tuo pasižymi, net ir ilgos dainos.

Albumo tematika sukasi apie jau ne kartą girdėtus motyvus - baimę susimauti, supratimo paieškas, praeities skriaudas, būties miglotumą ir gyvenimo supistumą. Į tekstus nesigilinau, todėl galiu ir klysti, bet ne iš esmės. Dainavimo maniera, tokia, kaip senuosiuose įrašuose, tiesą sakant mane nustebino vokalisto energija, įspūdis toks, kad dainuodamas jis jos turi tiek pat, kaip ir prieš septyniolika metų. Yra vietų, kur atrodo, jog nedaug trūksta ir jo nervai nebeatlaikys. Apibendrinant, tai darbas neabejotinai geresnis už paskutinįjį, bet 2003 metų albumo, kurį man labiausiai priminė, neaplenkia. Pliusai už tai, kad grįžta prie šaknų, kad suburta nauja, pilnavertė sudėtis. Tai matau, kad gavosi ne pati ilgiausia apžvalga. Kažkaip šis albumas, ne tik vienas trumpiausių, bet ko gero ir vienas nuobodžiausių grupės karjeroje - jokių kviestinių žvaigždžių, dūdmaišių, staigmenų. Tiesiog dešimt pagal seną formuluotę tvirčiau ar skysčiau sukaltų gabalų. Gal čia kokia reabilitacija? Nes vis tik sudėtis atsinaujino, o ir ta formulė buvo primiršta kone septynerius metus.

Vertos dėmesio: Let the Guilt Go, Fear is a Place to Live, Oildale, Holding All these Lies.

Adjos, vasarai 2010

Ji buvo kokia buvo, geresnė ar blogesnė, jau praėjo. Kuo išsiskyrė? Pirmiausia, tai karščiu ir žaibais. Nuoširdžiai nenorėčiau, kad sekanti viršytų šios pasiekimus šiose srityse. Jei reikėtų suteikti šiai kokį titulą pagal sporto šaką, žinoma, gautų futbolo vasaros pavadinimą. Ne vien dėl to, jog Pietų Afrikoje ištisą mėnesį vyko pasaulinė šio sporto fiesta. Pats nemažai gainiojau futbolo kamuolį (ko gero neatsitiktinumas), gal net daugiau nei krepšinio. Kasmečiai renginiai atlaikyti, visi giminės aplankyti. O tokių, kiek neeilinių vakarėlių, gal kiek ir pasigedau, tuo net pasiguodžiau netikėtai susitiktai ir labai jau seniai matytai klasiokei, girdi, rudenį ir žiemą, tai tūsinom kažkaip smagiau, nei šviesiausių naktų laiku. Kita vertus, būta netgi unikalių akimirkų bei renginių. Apie vidurvasarį neišvengiau man būdingos stagnacijos, kada atrodo, puikūs orai turėtų pagelbėti veiklos paieškose, bet neretai dienelės pralėkdavo nuobodžiai bei vienodai. Kiti, vienaip ar kitaip, svarbūs vasaros įvykiai atsispindi ankstesniuose retuose tinklaraščio pranešimuose :)

krepšinio traumų top5

Artėjančio šešiolikto pasaulio krepšinio čempionato (http://turkey2010.fiba.com/eng) proga, kuris 08-28 - 09-12 vyks Turkijoje ir kuriame rungtyniaus bei Lietuvos rinktinė, prisiminiau pora atsitikimų, patirtų vietinėse krepšinio arenose.

V. Žodžiu, lošėm eilinį mačą... Gavau kamuolį ir atsidūriau prieš žemesnį gynėją, buvau judesiukį ir netoli krepšio, todėl iškart dariau dvižingsnį, kad greitai pelnyt užtikrintus taškus. Mane dengęs žaidėjas, mikliai nusisuko į krepšį ir tūptelėjo, o aš jau buvau šuoly, t.y. ore pakibęs ir tarpkoju nusileidau jam ant nugaros. Po to, menu bandė mane pakelt, kad ant kulnų šokinėčiau, nes esą toks metodas gelbsti nuo šios rūšies skausmo.

IV. Žo, dėliojom mokykloje, žaidė ir kūno kultūros mokytojas, 2x2. Ir kažkaip durnai kamuolys atšoko, man atrodo, ne nuo lentos, bet buvo pasas atspėtas ir gan žemai šokinėjo, o mes visi, kad čiupt jį! Ir čia susidūrė mano ir mokytojo kelias, o pastarasis buvo nesmulkus vyrukas. Man teko pečiu į krūtinę, bet taip, kad užėmė kvapą, nulėkiau į šoną, o smūgio momentu atrodė, jog viduje kažkas susitraukė, tarsi šonkaulių karkasas būtų išjudintas. Nežinau, ar susiję tai su šiuo susidūrimu, bet po to mane ėmė persekioti įkyrus skausmas krūtinės viduryje.

III. Žaidžiau one on one, po netaiklaus metimo kamuolys atšoko aukštai į orą ir aš pamėginau jį pasiekti, kaip ir mano varžovas, tik aš siekiau kamuolio, o anas, panašu, suvarė kone visus savo 5 pirštus į dešinę mano akį. Tokia šviesa tiktai sumirgo, po to atsigavinėjau pora minutėlių. Gerai, kad bent jau laimėjau.

II. Kovėmės turnyre, turėjom subūrę rinktinę. Lošėm prieš vyresnius, sekėsi vidutiniškai. Aikštės vidury staiga perėmėm kamuolį ir panašiai, kaip traumoj numeris du, visi suskubom prie jo. Trenkiausi su nosimi savos komandos žaidėjui į kaktą. Man pasipylė kraujas, nuskubėjau prie sirgalių suoliuko. Kraujo buvo tikrai nemažai, nes aptaškiau grindis ir tą suoliuką. Atsimenu, kad jis greitai atsilaisvino nuo sirgalių :) Mačo taip ir nebaigiau, nes buvau parvestas namo, gydytis ambulatoriškai.

I. Gan neįspūdinga traumelė, bet su rimčiausiomis pasekmėmis. Žaidžiau gerai, bet mano komandai nesisekė, be to buvau kiek apdraskytas priešų. Į keletą įdrėskimų ant rankų nekreipiau dėmesio, grįžęs namo tik rankas nusiploviau ir tiek. Po keliolikos dienų jie ėmė pūliuoti, labai sunkiai gijo. Ir tada per daug dėmesio nekreipiau. Vieną dieną užsičiuopiau prie alkūnės nemenką gumbą, ant kupros pradėjo kilti skausmingos šunvotės, o vakare jau karščiuodamas varčiausi lovoje. Maniau, pakabinsiu klumpes, tačiau išsikapsčiau. Buvo kraujo užkrėtimas, teko kreiptis į medikus.

Hell, It's About Time.

Jeigu kas nors suskaičiuotų (pavyzdžiui, aš) kuriam gi iš ak grajų skyriau daugiausia laiko, manau tai būtų Starcraft* (*rašydamas Starcraft, turiu galvoje ir papildinį Broodwar). Na, bent jau LAN, tai jis užtikrintas čempionas. Galiu pasigirti, kad lošiau jį net per žemės drebėjimą... Ir nors pastaruoju momentu didesnį dėmesį buvau skyręs Warcraft, bet šiandien yra ta diena, kai daugiau nei prieš 3-ejus metus paleistas gandas materializuojasi ir prasideda vienos geriausių kompiuterinės kosmoso strategijos tęsinio era.

Ko iš jo tikiuosi? Galėčiau atsakyti tokiu pesimistišku tonu, kad nieko, todėl, kad Starcraft, kaip beišeitų, iš tiesų buvo toks geras, koks tik galėjo. Tad man užtektų, jog tęsinys kiek gali išlaikytų stipriąsias originalo savybes - balansą bei paprastumą. Panašu, kad antra dalis, taip pat kaip ir pirmtakė, nebus raji kompiuterio resursams. Norėtųsi, jog kampanijų istorija vystytųsi logiškai ir įdomiai, ir nenukryptų pernelyg į lankas. Jau sukurti herojai yra tokie spalvingi, kad mano manymu užtektų vos poros naujokų, kurie aniems tiktai padėtų :] Grafiškai, kiek matyti, žaidimas pažengęs priekin, o tai, kad daugelis tos pažangos šiais laikais gali nė nepastebėti, manęs visai nekaso. Šiuo atveju, deja, tikrai ne grafikoje esmė, nors Starcraft grafinė koncepcija turbūt nemirtinga. Nesu susidūręs su jokiu kitu žaidimu, kurio išorė po dešimties metų man visai nekliūtų. O tokiems, kuriais tebesidomėčiau/tebežaisčiau tiek laiko, suskaičiuot užtektų, matyt, ir vienos rankos pirštų.

Ant grindų

Žodžiu - linksma.

Daugiau žodžių? Prašom:

Apie vykimą į šį minifestivalį pradėjau mastyt likus kelioms dienom iki jo materializavimosi, o galutinai apsisprendžiau tik išvakarėse ganėtinai įtikinamai motyvuotas smaugiančio nuobodulio ir nihilistinių minčių - reikėjo prasivėdint.

Jei nesismulkinant apie kelionę, tai ji buvo sklandi. Tiek pirmyn, tiek atgal. Festivalio vieta palyginti maža, bet jauki. Žmonių kiekio užteko. Garso ir jo kokybės taipogi. Rašysiu tik apie tas grupes kurios įsiminė.

Faršas.
Smarkiai fuzuotas bosas, aukštas klykiantis vokalas ir būgnai(pagal idėja turėjo girdėtis, bet nesigirdėjo ir žemas sintetintas vokalas). Man norėjosi lėčiau, bet šiaip palinguot taktan muzika tinkama.

P.K.I.K.T.
Gerai! Viltis pateisino. Išsitaškymas kaip reikiant.

Karma Jawless.
Keista, bet šitoj grupėj mėsos buvo daugiau nei Farše. Lyginant tiek jos kiekį scenoje, tiek skambesyje(o lygint leidžai tai, kad pusė narių sutampa). Jau galima ne tik linguot, bet ir linksėt.

Šiknanendrės.
Net jei ir jiem būtų sekesi su aparatūra, vistiek vargu bau būčiau patenkintas gaminamais oro sutankėjimais ir suretėjimais.

Pergalė.
Profesionalus išsidirbinėjimas! Nebūtų toks kontrastuojantis su muzika vokalas ir tiek skoningo maivymosi, tai gal netgi būtų už širdies griebianti muzika. Tiesa sakant, kartais tokia ir būdavo! Patiko. Bet šiaip muzika žiūrėtis ir klausytis. O ne klausytis ir taškytis.

Dehydrated Goat.
Antrą kart matau. Pirmą kart patiko labai, bet šįkart patiko labai labai! Dabar net galvoju ar nebūtų persistengta šito jo pasirodymo pavadint kaip vienu iš geriausių kadanors matytų? Na, pirmiau gal reiktų leist įspūdžiams susigulėt. Kas patiko? Viskas! Muzika, vokalas, bajeriai, koveriai, improvizacijos, publika. Trumpiau: etaloninis labai gero grindcore pasirodymo pavyzdys.

Visa kita klausiau nesigilindamas. Įsiminė čiuvas kur Avril gabalą remiksavo, turbūt Edvinas Karalavičius. Visai smagiai.

Tai tiek.

Pastogės degustacija arba 2010-ųjų Rasos

Taigi, šitos Joninės ganėtinai išskirtinės. Pirmiausia, tai oras. Toks pasibaisėtinas, kiek prisimenu šios progos meteorologiją, visada būdavo vasariška. Ir šventėjų gana menkas skaičius, kita vertus praplėtus supratimo, kas į šią sąvoką įeina, rėmus, gautųsi vis tik pakankamas kiekis. Be to pirmą sykį po keturių metų ir lokaciją, kur švęsta, teko pakeisti. Iš pradžių iškeitėm ją į... kambarį.
Kambary veiksmas ėjo kiek letargiškai, kas lošė su šachmatais, kas muzikos klausėsi ar alaus bonkes atidarinėjo. Dar kėlė netvarką. Na, vienu žodžiu, iš pradžių atrodė, jog neitin linksma. Bet po to po biškį po biškį aprimo lietus ir išsijudinom į lauką. Taip ir neprašvitusi diena pradėjo temt. Ore veikla įgavo aktyvesnį pobūdį - tamsy iš pusšimčio žingsnių buvo mėtomi dartai į medines ūkinio priestato duris, taip pat buvo labai smagiai pasisupta. Ir pradėtas rinkti materialas laužui, kuris, buvo nuspręsta, šįsyk bus įkurtas vietinėje saloje. Nuotaiką praskaidrindavo akrobatiniai katinuko triukai, na o kai kam ir gurkšnojamas alholis. Tokiomis sąlygomis viskas, ko reikia laužui buvo paruošta, jis buvo padegtas.
Kas nepasirūpino čebatais, tai kojas permirko kiaurai. Todėl net teko džiovinti kelnes prie liepsnos. Be to vėl pradėjo lyti, net smarkiau nei prieš tai, net skėtį prisireikė atsinešti. Po to, kažkaip išėjo, jog dėl pablogėjusių oro sąlygų nuspręsta palikti laužavietę. Praktiškai, tai buvo šventės pabaiga. Kas išėjo, kas užmigo, kas padaugino ir šiaip ne taip išsiruošėm namolio. Tada, menu, įvyko pirmasis nedidelis incidentas man su batu, nes aš tamsyje nemačiau, kaip jį atsisegti (pas mane buvo tokie su lipdukais batai), bet man padėjo draugai.
Bevažiuojant, labai užsimanėm sustot ties Holly Wood akmeniu pažiūrėti į lyjantį dangų, katras jau po truputį net šviesėt pradėjo. O grįžęs į lovą, dar turėjau labai greitai atsikelti, nes bijojau užmigti, kadangi neprisiminiau ar duris užrakinau. Vis tik, kaip ir pranašavau, grįžau dar greičiau nei pernai.

Rūkymo nauda.

Šiandie tokią įdomią mintį išrutuliojom. Apie tai, kad rūkymas yra geras dalykas. Dėl kelių priežaščių:

1. Daugelis nerūkančiųjų piktinasi, kad jie turi mokėt už tai, kad ir jų pinigai yra išleidžiami rūkančiųjų gydymui, kai tuo tarpu patys rūkantieji sąmoningai gadina sau sveikatą ir turėtų už gydymąsi užsimokėt patys arba mest rūkyt. Mąstoma logiškai, bet į tai galima pažiūrėt ir kitu kampu. Iš tabako akcizo valstybė pernai surinko 0.7mlrd. litų, o sveikatos apsaugai išviso skyrė 2mlrd. litų(finmin.lt taip rašo). Tikrai daug mažiau nei pusė tų pinigų buvo skirta gydyti rūkančiuosius. Taip išeina, kad rūkantieji per mokesčius ne tik susimoka už savo gydymą, bet dar ir atlieka pinigų švietimui, tai pačiai sveikatos apsaugai ir t.t. Rūkymas į naudą.

2. Rūkantieji gyvena trumpiau. Vidutiniškai netgi visais 10metų(kaip suskaičiavo britai). Taip išeina, kad ir pensija, kuomet jie yra nedarbingi, jiems mokama trumpiau, nors savo darbingąjį laikotarpį jie praleido dirdami ir mokėdami mokesčius, kurie ir vėl gali būt paskirstyti visuomenės gėrovės gerinimui. Vėl rūkymas į naudą.

3. Gydant sunkiomis, rūkymo sukeltomis, ligomis sergančius ligonius(kurie kaip jau sakiau patys susimoka už savo gydymą per mokesčius) tobulėja gydymo metodai, atliekami tyrimai tose srityse(tarkim plaučių vėžių gydymo), todėl kuo toliau, tuo sėkmingiau yra kovojama su tomis ligomis, ypač lengvomis jų formomis kurias dažniausiai turi nerūkantys žmonės. Na ir vėl rūkymas į naudą. Galima daryt išvadą, kad kuo daugiau yra rūkančių žmonių, tuo geriau nerūkantiems.

Deja šitie principai nelabai tinka alkoholiui, nes girtas žmogus pernelyg smarkiai įtakoja negeriančius žmones(avarijos, agresija ir t.t.). Dėl to, mano nuomone, alkoholio prevencijai turėtų būt skiriama daug daugiau dėmesio nei tabako.

p.s. aš nerūkau.

deftones - Diamond Eyes (2010)

Šito albumo laukiau praktiškai du metus, nors teoriškai jis išėjo po trijų su puse, skaičiuojant nuo paskutinio leidinio laiko. Todėl, lūkesčiai buvo didžiuliai, bet šitam aptarime turbūt nebus visiškai aišku ar jie išsipildė su kaupu ar tik šiaip sau.

Taigi, Diamond Eyes - pirmasis toks, pagamintas neoriginalia grupės sudėtimi. Na, bet tas pasikeitimas nėra super ryškus muzikine prasme, nes pasikeitė bosistas. Manau, jeigu grupėj grotų kitas būgnininkas arba gitaristas jaustųsi žymiai aiškesnis skirtumas nuo ankstesnės kūrybos, jau nekalbant apie tai, jei tektų dainuoti, kokiam kitam dainininkui, nei Chino.

Visuotiniu skambesiu šeštasis albumas, suprantama, skiriasi nuo savo pirmtakų, nes mano požiūriu deftones niekada neužsiėmė savo pačių kopijavimu. Ir nors nėra jokių tiesioginių inovacijų, nuo "White Pony" laikų (t.y. 10 metų į praeitį), bet kiekvienas darbas turi savotiško šarmo, būdingo tik tam vieninteliam egzemplioriui. Neišimtis ir DE. Kiek teko skaityti atsiliepimų, jis labiausia lyginamas su antruoju grupės albumu ir keista, bet man kažkodėl j jį nėra panašus.

Atkreipiau dėmesį, jog Camillo šiame prioritetą teikia lėtam, melodingam, švariam dainavimui, o melancholiškumo, riksmų bei greitų vietų - mažiau. Be to, svarbu, nebėra jokio pritariančio vokalo, už kurį buvo atsakingas Chi. Tekstai gana ilgi, nebėra nė vienos dainos, kur būtų išsiversta tiesiog su vienu posmu, ir žinoma sukti, aiškių vietų labai nedaug. Tiesa, ir gerų vietų morfologine prasme, aptikau nelabai daug (apie tai vėliau). Carpenterio gitaros, tai vos ne kiekvienoj dainoj su skirtingais efektais, bet tikiuosi, jog tai grynai kūrybinės užmačios, o ne bandymas ką nors nuslėpti. Dėl šios priežasties susidaro bendras nepastovumo, eksperimentiškumo įspūdis. Frenkas klaviatūras valdo po senovei, bet kiekybiškai jų daugiausia per visą istoriją ir kai kuriose dainose jos vaidina nemenką, jei neesminę, rolę. Bosas tarsi ir paskutinėj vietoj, bet man užteko. O va, būgnai įrašyti kažkaip sausai, čia aš ne apie tai, kaip jais grojama, bet apie tai, kaip jie skamba. Žinoma, yra nemažai vietų, kur Abe'as iš jų išspaudžia maksimumą, bet dėl nepaaiškinimai vienodo skambesio, tai išgirsti tik gerokai pasistengęs.

Titulinė daina, Diamond Eyes, nors ir nuteikia kaip reikiant, bet viskas, kas seka toliau man skamba labai toli nuo to, prie ko aš esu seniai pripratęs... Įspūdžio nepataiso nė faktas, kad finalinė dalis yra laikoma sunkiausia jų muzikinėje karjeroje.

Bet jau antras kūrinys, Royal, pagauna į tokį sunkiai nusakomą verpetą ir nepaleidžia iki pat galo, kuris beje man žymiai mielesnis ir priverčiantis, nori ar ne, pasijudinti.

Trečias takelis, CMND\CTRL, tarsi antrojo gabalo ir seno skambesio tąsa. Turbūt būtent dėl savo trukmės pasąmonėj jį tapatinu su senesniais panašiais grupės šlageriais, bet verta pripažinti, kol kas aukštos pozicijos jisai dar neišsikovojo.

Keturi. Anksčiau girdėtas pavadinimas, You've Seen a Butcher, nes atrodo, kad daina pora kartų atlikta gyvai dar prieš pasirodant albumui... Na, tai naujas puslapis skambesyje, savotiška ir išskirtinė kompozicija.

Beauty School. Labai melodinga pradžia, vedanti į gana nedeftonišką skambesį. Ištisai ramios dainos albume nėra, bet galvoju, jog ši galėjo tokia būti. Vis dėl to tiek posmai, tiek priedainis gana standartiški, turiu omeny, globalius kriterijus. Ramus outro, žvėriškai gražus, tiesa, atskirų pabaigų, kuriose tarsi pratęsiama dainos potemė, plg.: Cherry Waves, šiame albume taip pat nėra. Beauty School outro, turbūt, arčiausiai prie to.

#6, Prince - turbūt vienintelė daina, kurios posmuose dominuoja boso partija. Tiesa, ji man labai primena kitą jų dainą, tik nesakysiu kokią. Ir gitara skamba, kaip jaunų dienų koRn, o Moreno nepasibodi greitai sudainuoti antroje priedainio daly. Gėris, 10/10

Toliau seka pirmoji pareklamuota Rocket Skates, kurią kurį laiką nemokamai galėjo parsisiųsti visi norintys. Todėl, tai buvo pirma daina man iš DE ir ja aš iš pradžių šiek tiek nusivyliau, bet kai pasirodė klipas, tai nuomonę teko pakeisti, o dabar tenka pripažinti, jog ji - viena geriausių iš albumo. Ir tas pareiškimas, tai toks... netikėtas, taip pasakykim.
Dar diskursas. Naujo albumo išleidimas kartu lemia ir naujos fanų kartos atsiradimą. Abejoju, ar išgirdęs šį singlą arba titulinę, būčiau atskirai pasidomėjęs šia grupe.

Sextape, sekso vaizdajuostė, nė pusės tiek neintriguojanti, kiek jos pavadinimas. Motyvai šiek tiek kartojasi, nors bendrai paėmus visuma man patinka.

Bet užtat ką turim po jos! Risk - geriausia albumo daina. Tiesiog taip. Žudantis daugiasluoksnis priedainis. Ir silpnoką breakdowną ištraukiantis posmelis:
aš žinau ką šnekėt, kad tau būtų
gera gera
niekas kitas to tau nesuteiks
bet aš pamėginsiu

976-EVIL

This place is Death. Pamenu, kaip svaigau sužinojęs tokį pavadinimą, jis taip man patiko, mąsčiau, kas norima juo pasakyti ir žinoma, koks hitas slepiasi po šiais skambiais žodžiais. Po to išaiškėjo, kad toks terminas yra pasiskolintas iš populiariojo serialo "Dingę", tai kažkaip... atšoko visos svajos. Daina gera, tinkama pabaigai, bet jai kažko trūksta, žargonu prabylant, "kablio". Be to, ji taip pat šiek tiek tendencinga, ypač po 976-... ir Beauty School... ir Sex tape...

Apibendrinimai mane išvargintų, bet faktas lieka faktu, jog nė vienas nejaunėjam, šis dėsnis galioja ir tavo dievukams. Ir nors jokių tiesioginių to įrodymų, kaip ir negalėčiau pateikti, bet kiek daugiau energijos ir aštrumo šiam įrašui tikrai nebūtų pakenkę. Tad man ir keista, jog profesionalūs kritikai lygina šį darbą su 'round the Fur, kurio laikais vieno mano klasioko ševeliūra stipriai nešė į Chino, o pastarajame bei komandoj išvardinti ingredientai natūraliai detonuodavo.

Tarp raidžių

p.s. idėja nukosėta nuo vieno angliško avataro ir laisvu nuo paskaitos klausymo metu pritaikyta lietuvių kalbai.

Paklydusios Avelės

William Blake(1757-1827) - Sconfitta

Mano Broliai ir Seserys - stokit!

Ne tuo keliu einat, juk pasirinkot tamsos taką ir kuo toliau juo eisit tuo Jus supanti tamsa labiau klaidins. Patekus į akliną tamsą nebeliks galimybės ištrūkt iš jos gniaužtų, o visi išsižadėję Dievo pasmerkti vien kančion.

Nepasiduokit pagundai ir nesileiskit paperkami Šėtono. Šėtono siūlomi malonumai laikini, pražūtingi žmogui ir pasauliui - juk matot kas vyksta! Jau dabar Dievas mus apleidžia.

Turim atsiprašyti Dievo, parodyti jam meilę ir prašyti gelbėti nuo pražūties. Turim melstis, dalyvauti mišiose, dosniai aukoti Dievui. "Dievas yra meilė", o ar ne ji gali nugalėti viską? Pamirštat, kad reikia mylėti artimą, kad reikia gerbti bei saugoti mums pačio Dievo duotas vertybes. Neatgailaujat dėl nuodėmių, nebesiklausot Dievo žodžio, patys save pasmerkiat degti pragare. Dievas gailestingas, bet jo maloningoje šviesoje tamsioms sieloms vietos nėra.

Blog'o skaitytojų sielomis susirūpinęs - Išganytojas.

Pabaisa atkeliavusi iš kosmoso

(ĮSPĖJIMAS! Visi anglų kalbos tekstai šiame įraše išversti nesistengiant atkurti jų pažodinės reikšmės ir yra grynai interpetacinio pobūdžio(kad ir ką tai galėtų reikšti)(kaip ir visas šis įrašas))

Apsisprendžiau. Parašysiu dar vieną įrašą apie gyvai atliekamos muzikos įrašą. Beje keletas žmonių pasiūlė parašyt apie vienos tokios grupės mano aplankytą koncertą, tai vat spicęliai parašysiu apie tos pačios grupės kitą koncertą kuriame nebuvau.

Tai mini koncertas(septynios dainos(atliko jie dainų tame koncerte ir daugiau, bet profesionaliai įamžintos tik septynios)) grupės apie kurią man kalbėti objektyviai neina(aišku dabar čia būtų galima pradėt filosofuot, kad objektyviai apie kažką kalbėt išvis gal net neįmanoma, bet paprastumo dėlei priimkim, kad įmanoma) ir nesinori.

Pradžioj apie patį video. Koncas nuvogtas nuo prancūziško MTV, todėl nėra pačios tobuliausios kokybės. Montažas irgi MTV stiliaus - greitas, daug vaizdų, daug efektų - vietomis erzina. Bet kai kurie efektai, kaip vaizdo sulėtinimas ar nespalvotumas, panaudoti tinkamose vietose ir įspūdi smarkiai sustiprina. Nufilmuota gražiai, tik būgnininkui skirta mažokai dėmesio. Prikaišiota gerų vaizdų su publika. Reziume pačiam apipavidalinimui duodu 8/11.

Pirmas šmotas. "Oroborus" - save rijanti gyvatė - amžino gyvenimo simbolis. Daina iš esmės apie tai ir yra, apie amžiną gyvenimą. Apie tai, kad mirtis tik iliuzija, formos pakeitimas, kad gyvendamas tarytum degini savo gyvybę ir palieki pelenus iš kurių vėliau pakyla Feniksas ir neleidžia nutrūkti amžinam gyvenimo ratui.
4:38-5:34

On the peaks of radiant moutains
This truth is growing before me
My attention fixed on this silence
Rediscover life while i'm breathing

Švytinčių kalnų viršūnėse
Tiesa atsiveria priešais mane
Į tylą sutelkiu dėmesį savo
Atrandu gyvenimą, kol kvėpuoju.


Antras šmotas. "Sunkiausia materija visoje visatoje". Apie tai, kad sunkiausia žmogui yra pakelti tuštumą sieloje ir širdyje.
1:30-1:50

Open the door
Enter your heart
You go... So far...

Atverk duris
Įsileisk savo širdį
Tu eini... Taip toli...

Nors klausau anų daugiau kaip keturis metus, bet vis atrandu kokią nors dainą kurios gerumo iki tol nepastebėdavau ir neskirdavau jai reikiamo dėmesio. Paskutiniu metu ši daina būtent ir yra iš "naujai atrastų". Jei kalbant konkrečiai apie gyvą pasirodymą, tai šitoj dainoj būtinai reiktų atkreipt dėmesį į 2:45-3:45 vokalisto demonstruojamus balso tembro kaitaliojimus.

Trečias. "Stuburas". Apie tai, kad šviesa ir gėris yra žmogaus gyvenimo stuburas padedantis atsilaikyti prieš visokias gyvenimo negandas.
1:06-1:17

Don’t bow down
Before the walls
Of fear and madness
They try to counter me
And strike me down
To the ground again

Nesilenk
Baimės ir beprotybės sienoms
Jos vėl bando įveikt
Ir parklupdyt
Ant žemės mane

Kai tik pradėjau anų klausyt, tai buvo mėgiamiausias jų gabalas. Ypač kabindavo finalinis rifų rinkinukas nuo 3:40.

Toliau. "Laukiančios pasėkmės". Daina apie tai, kad žmogus per daug naikina ir per mažai kuria.
5:00-5:30

But I still don't get the point
What's worth destroying all the worlds
Try not to get it anymore

Bet visdar nesuprantu
Kokia visų pasaulių naikinimo nauda
Stenkis nebesuprast

Kai pirmus kartus klausydavau šios dainos, tai būdavau kiek pasimetęs, nes įžanga tikrai smarkiai iškrisdavo iš viso grupės kūrybos konteksto. Klavišiniai+labai smarkiai užefektintas vokalas=kažkas ne taip. Bent jau gyvam pasirodyme padėtį labai taiso apšvietimas ir montažo efektai. Albume padėtį taiso labai geras tekstas.

Penktas šmotas. "Skraidantys banginiai". Apie išsivadavimą iš tamsos.
4:30-4:40

So much told with no words at all

Tiek daug pasakyta neištarus žodžio nei vieno

Viena geriausių ne tik šios grupės, bet aplamai viena geriausių dainų kokias kolkas esu girdėjęs. Kiek gaila, kad koncerte neatliekamas intro kuris tikrai labai gerai nuteikia ir "pašildo" atmosferą visai likiusiai dainai. Užtai vietoj nepagrojamo intro yra maloniai nuteikiantys vokalisto žodžiai publikai. Dar reiktų atkreipt dėmesį į atkarpą 2:10-2:40. Ir vėl vokalas.

Šeštas! "Visų mūsų būdas"(vert. aut. Stepas). Daina apie tai, kad mirties nereikia bijot.
2:30-2:42

What does it mean to be dying, what if you take the guts and brain away?
Is it this blood and heartbeat that you call life?

Ką reiškia mirti, kas jei nebūtų žarnų ir smegenų?
Ar tai kraują ir širdies plakimą tu vadini gyvenimu?

Daina su nesveikai geru tekstu! Koncerte ne tik, kad atlikta visa pilna, bet dar ir papildyta vaizdo projekcijom kurias kūrė Jossie Malis. 3:50-iki galo - taip skraidina!!!

Paskutinis. "Tuštuma". Nežinau apie ką šita. Nesuprantu.
4:08-4:15

The only way to find the power is to look inside

Vienintelis būdas surast jėgų yra ieškot viduje.

Keistas kažkoks įrašas. Nors jam skyriau ne tiek ir mažai laiko, patį koncertą, jei sudėjus visą laiką kiek jį žiūrėjau vientisą ir atkarpom, peržiūrėjau mažų mažiausiai kokia 10 kartų, nemažai gilinausi į tekstus bandydamas juos tinkamai išversti, bet tikrai matau, kad skaitytojas čia nieko jam labai įdomaus neras. Na bet užtai aš neblogai laiką praleidau! Cha!

Apie 2 muzikos grupes

Kuomet, tokį permainingą 2008-ųjų vasarį, vieną po kito perklausinėdamas krūvą metalcore albumų, gautų iš draugo, staiga išgirdau From a Second Story Window (toliau FaSSW) dainą "In a River Where You Least Expect It There Will Be Fish" buvau nustebintas ir sužavėtas. Turėjau tokį sąrašą, kuriame pasižymėdavau koks maždaug grupės žanras, nes tikrai nevisos iš tos krūvos buvo metalcore, tai šalia FaSSW prirašiau "progressive blackcore" ir riebų pliusą. Iš tiesų, nieko panašaus anksčiau nebuvau girdėjęs, kas dar keisčiau, niekas panašaus anksčiau man nepatikdavo, nes mano ausiai skambėdavo, kaip kakofonija. Taip jau susiklostė, jog FaSSW tapo viena iš pirmųjų kokiotiknori-core grupių, kurią nuoširdžiau mėgau. Įdomiausia, jog pirmasis albumas iš pat pradžių man patiko ne itin, nes muzikinėmis prasmėmis skyrėsi nuo EP, bet laikui bėgant atradau jame labai solidžių ir stiprių kūrinių, kurie iškelia jį į pirmą vietą negausioje grupės diskografijoje. Tuo tarpu, 2008 m. pasirodęs konceptinis darbas "Conversations" vėl mane nustebino kone kardinaliu skambesio pasikeitimu, bet išlaikant kokybę bei savitumą. O tada visą džiugesį, kaip ranka nuėmė žinia, jog tai - paskutinis grupės albumas! Vos spėjau juos atrasti, o jie dingo iš muzikinės padangės.

FaSSW vieta buvo tuščia beveik metus.

Tada 2009-ųjų vasaros pabaigoje atsitiktinai nusprendžiau pasidomėti keleto Sylosis narių paraleline grupe Viatrophy, kuri pasak m-a grojo metalcore. Tais laikais kokybiškai ji tebuvo išleidusi 6 dainų EP "Chronicles". Paklausiau... Jis tikrai nebuvo konkurentas FaSSW "The Cassandra Complex" energija ar netikėtumu, užtat savo aiškumu išsiskyrė iš kitų paskutiniuoju laiku mano girdėtų tokio stiliaus darbų. Be to, ilgainiui suvokiau, kad ši grupė visų pirma man patinka dėl gitaros partijų atliekamų Gurneet Ahluwalia. Išsiaiškinus, jog tuoj tuoj netrukus bus išleistas ir pilnas 10-ties dainų albumas, apsidžiaugiau ir nekantriai laukiau. Kaip sulaukiau, detaliau aprašyta čia. Nuo savęs galiu pridėt, kad tai - tikrai geriausias deathcore stiliaus albumas, kokį tik esu girdėjęs. O kai tokie titulai, nenuostabu, kad ir grupė asmeniškuose reitinguose atsidūrė labai aukštai. Prieš savaitę sužinojau, kad Gurnet'as pavargo nuo muzikos, metė (duok Die, kad tik nevisam..!) muzikanto karjerą ir paleido Viatrophy. Na, mažų mažiausiai tokio klaikaus siurprizo nė tamsiausiam košmare (kuriuos, beje, šiuo metu kažko sapnuoju) nenumačiau. Juk dar prieš pusę metų išleistas debiutinis albumas; turas po Europą; įrašus už Atlanto platino Candlelight Records...

Kiek laiko tuščia bus Viatrophy vieta?

in formacia

Kartą per Gavėnią nusprendėm, kad šį arktinį balandį pranešimų nebus, bet tikimės, kad tai netaps pernelyg dažna tradicija.

"Initiate" - labai gyvai

Kad man patiktų gyvai atliktas kokio nors kūrinio audio įrašas - retokas atvejis. Dar retesnis atvejis, kad dėmesį prikaustytų ištiso koncerto įrašas. Apie vieną iš šių retų atvejų ir nusprendžiau parašyt.

Taigi, po keturių visaverčių albumų(neišleidę jie nei vieno demo, nei vieno dvd, nieko, tik pilni albumai) gyvo koncerto įrašą į platųjį pasaulį paleido viena mano mėgiamiausių grupių Psycroptic. Jie iš šalies/žemyno esančio po mumis - Australijos. Jie netgi kartą Lietuvoj grojo! Apšildė Nile. Groja, taip vadinamą, technišką mirties metalą - muziką pasižyminčią itin dideliu sudėtingumu ir aukštu atlikimo lygiu.

Dabar apie patį įrašą.

Pirmiausia kas mane nustebino, tai tiesiog puiki įrašo kokybė! Visi instrumentai, įskaitant tą visų, neretai net ir studijiniuose albumuose, skriaudžiamą bosinę gitarą, girdisi aiškiai, vienas kito neužgožia, nebaubia, nedunda, nešnypščia ir nedžeržgia.

Antriausia kas mane nustebino, tai didelis energijos pliūpsnis. "Vau", kaip pasakytų šių laikų jaunimas, pagalvojau. Net ir į tokią, albumuose skambančia kaip kruopščią, greitą ir nušlifuotą, muziką, atlikdami gyvai jie sugebėjo įterpt nemažą dalį saviinterpretacijos ir atskirt bei pabrėžt atskiras kūrinių dalis taip suteikiant joms dar daugiau savitumo. Paprasčiau tariant, albume skambančios draivovos kūrinių vietos, konce skamba dar draivoviau(juokingas žodis), melodingos, konce dar melodingiau, o (sąlyginai)ramios, dar ramiau. Dar kitais žodžiais tariant, tai dainos sugrojamos aprašomam įraše skamba geriau nei studijiniuose albumuose, daugiau "jausmo" ir gyvumo.

Dar patinka visokie tokie: "What's going on out there?! Every time we come out to Melvin, there is usually people crowd-surfing. Fuckin' go crazy! I want to see some of that action out there right now!". Paprasta, bet užveda net ir klausant jaukiai įsitaisius prie arbatos puodelio.

Taip vadinamas setlistas geras. Ypač smagu, kad beveik pusė dainų(5/12) - iš paskutinio albumo(katras yr tikrai žiauriai geras). Taip pat labai smagiai nuteikia The Color of Sleep - mano mėgiamiausia jų daina, o koncertą užbaigiantis Initiate - ar gali būt geriau? Taigi dainos parinktos ir subalansuotos labai gerai.

Dabar trūkumai. Tiksliau vienas. Vokalas. Kažkas ten su juo nelabai gerai. Kadangi studijiniuose albumuose jis demonstruoja tikrai platų balso diapozoną, tai šitam įraše ganėtinai aiškiai jaučiasi kada jis kai kurių vietų paprasčiausiai neištempia. Galbūt dėl to, nors ir girdimas aiškiai, bet bendram skambesyje jis kiek "prisuktas" ir girdimas tyliau.

O tiem kas susidomėjo ir netingi, tai įdedu aštuonių minučių ilgio jų dainos Initiate klipą:

visi žino, kad knyga geriau nei kinas.

Man asmeniškai, sunku pasakyti labai užtikrintai. Bet šįsyk šnekėsiu apie konkrečios knygos ekranizaciją, todėl bus lengviau. Beje, mažytis pastebėjimas: labai daug gerų filmų pastatyti remiantis knygomis... Tačiau, gera knyga anaiptol negarantuoja geros ekranizacijos. Panašu, jog šįkart aptarsiu panašų atvejį.
Ir taip, turiu omeny "Aš esu legenda".
Chronologiškai, iš pradžių pamačiau filmą, tada perskaičiau knygą, tada vėl, įdėmiau pažiūrėjau filmą. Trumpai, išvada būtų tokia, jog rašytinis variantas neabejotinai geresnis. Bet, truputį plačiau apie viską ir beje - kalba eina apie naujausiąjį perkėlimą į monitorius su Will Smith Legendos vaidmenyje.
Pirmiausia, ekranizacija nėra žodis žodin, t.y. kai kurios vietos smarkiai pakeistos arba jų iš viso nėra ir t.t. Apskritai, panašu jog filmo autoriai tepasiėmė idėją, patį siužeto branduolį, o visa kita palyginti laisvai interpretavo. Na, sakykim "Švytėjimas" taip pat toli gražu nėra pažodinė ekranizacija (beje, knygos autorius ja nebuvo labai patenkintas... ai, nesuprasi tų menininkų), tačiau tikrai niekuo nenusileidžia knygai, kai kurias specifines vietas perteikia netgi geriau.
Šiuo atveju, panašių pliusų įvardinti negalėčiau. Sakykim, vampyrų (kad istorijos kaltininkai yra jie, perskaičiau knygoje, padarus matytus filme pavadinti vampyrais man tikrai neapsiverstų liežuvis) išvaizdai nei jokiems gabumams (be standartinių šių būtybių "trūkumų") knygoje praktiškai neskiriama dėmesio. Išvis, knygoje aiškiai pabrėžiama, jog alkio inkstinkto valdomi monstrai kažkada buvo eiliniai žmonės, o kai kurie - ir pagrindinio herojaus draugai! Jog knygos vampyrai intelektualesni įrodo faktas, kad jie neužmiršo kalbos dovanos. Žmogiškumas, atsiskleidžia ir kituose lygmenyse, vienas skaudžiausių vyriškos lyties herojui - moters trūkumas. Pavyzdžiui, vampyrės tą supranta ir mhgm... bando išvilioti herojų, tiesa, gan tiesmukiškais metodais. Kita vertus, tas tiesmukiškumas suteikia groteskiškumo, tereikia pajungti vaizduotę. Filme nieko panašaus nebuvo.
Bet turbūt svarbiausias šio pasakojimo momentas - absoliutus vienišumas. Būtent absoliutus, ko filme atsisakyta. Nuo pat pradžių Nevilio geriausias partneris - šuo. Aišku, nenusiteikusiam žiūrovui būtų sunkoka daugiau nei valandą stebėti tik su savimi bendraujantį herojų (užsimerkiant prieš faktą, kad šuo, net ir vokiečių aviganis, vis tiek tavęs nesupranta) ir nors tas keturkojis taps turbūt dramatiškiausios filmo scenos kaltininku, tačiau knygoje visas epizodas su šunimi tik sustiprina vienišumą bei beviltiškumą, nors visų pirma išryškina susvetimėjimą ir sužvėrėjimą. Tas pat ir su pirmaisiais žmonėmis... Kažkaip ne taip jie man įvedami į bendrą vyksmą, na gal su tuo įvedimu holivudiniais standartais imant ir gerai viskas, bet ir vėl: su knyga nesulyginama!! Iš esmės čia susiveda, kas minėta anksčiau - tam tikrų detalių neegzistavimas nesukuria tam tikro efekto, kuris atrodo turėtų būti. Taip, šioks toks tarpusavio susvetimėjimas rusena, bet jis užmirštamas labai greitai. Per dieną.
Na, ir pabaigai, man kliūva pabaiga. Smarkiausiai Pirmiausia dėl to, kad jos iš esmės viena nuo kitos skiriasi. Tiesa, girdėjau, jog specialiame filmo leidime yra alternatyvi pabaiga, tačiau ja nesidomėjau, tikiuosi ji bent kiek panaši į aprašomąją. Antra, knygoje aptariamas naujosios visuomenės vaizdas konkrečiau atskleidžia pavadinimo prasmę, tiksliau kur čia slypi tas legendiškumas. Na, ir šiaip - žvilgsnis iš šono į kitonišką(?) bendruomenės modelį nejučiomis priverčia skaitytoją susimąstyti apie tam tikrus socialinius ar dar sudėtingesnius mūsų pačių gyvenimų aspektus.

Pora dalykų apie FEAR 2 papildymą

Trukmė. Nors ko gero, tai pirmas mano žaidimas sužaistas per vieną vakarą, bet tiesą sakant jis ir yra tokio ilgio, net trumpesnis. Užtrukom mažiau nei 2,5 valandos, įskaitant visus nesklandumus.
Naujovės. Šiaip jau mano žaisti ar girdėti papildymai visų pirma atitinka savo pavadinimą, turėdami kažką papildomo, negu kad originalus žaidimas. Bėda, kad ir kaip įdėmiai to ieškojau šiame papildyme - neradau. Vienintelis papildomas dalykas, natūralu - žaidžiant rutuliojasi kitas siužetas.
Disbalansas. Neretai papildymai būna sukalti sudėtingiau, negu pirmtakas. Iš pradžių, žaidžiant lengviausiu sudėtingumo lygiu ir per pirmus tris išsaugojimus mirus dvidešimtsyk, atrodė, kad ši taisyklė šimtaprocentiškai pasitvirtina. Deja, vos pradėjus piktnaudžiauti laiko sulėtinimo funkcija visas sunkumas, kaip ranka nusiėmė.PS. Bandyta ant Pentium 4 HT 3,00 GHz/ 2 Gb RAM/ GeForce 7600 GS/ Sound Blaster Audigy 24-bit.

Siebenkor

"bus video <...> bla bl blwe <...>"

Bullet for my Valentine - Hand of Blood
Nors ši grupė nušūdijo kaip reikiant, bet pats pirmasis jų klipas, tikrai turėjo šarmo. Beje, man - tai pirmasis mallcore vid.



Walls of Jericho - A trigger full of promises
Nors dvelkia standartiškumu, bet man ko gero viena geriausių metalcore dainų. Be to labai graži vokalistės maikė!



As I lay dying - The darkest Nights
Tiesiog gerai sukaltas kūrinys, o klipas ryškiai atspindi krikščionišką grupės pakraipą. Ir geriausias jų šmotas.



from a Second Story Window - These Lights above Us
Nesveika, brutalu ir labai veža. Reikia įsiklausyti



on Broken Wings - Frozen Over
Viena iš grupės dainų be bereikalingų motyvų, kapoja iš dūšios. Į klipą patartina įsigilinti, nes bent jau aš pilnai suvokiau kas jame dedasi tik iš kokio trečiokart...



Bleeding Through - Love lost in hail of gunfire
Jausminga daina, klipas su potekste, šauniai nufilmuotas ir padarytas. Kūrinys padėjęs grupei išplaukt į plačiuosius vandenis ir turbūt teisingiausiai atspindintis jos skambesį.



Killswitch Engage - My Curse
Žiauriai gražus intro ir outro, tik pastarasis galėtų tęstis gerokai ilgiau (kokius penkis sykius dėl manęs). Išskirtinė kompozicija grupės kūryboje, palyginti su kitomis jos dainomis.

Mūsų visų būdas

Gojira "The Way of All Flesh" ® 2008


pliusai:
+ ant vietų "skraidai"
+ daug energijos ir svorio
+ inovacijos išpuoselėtame skambesy/ Randy Blythe, sintezatoriai, dar tirštesnė atmosfera (muzikine prasme)

geriausia daina: #9 Esoteric Surgery

kas galėtų būt geriau:
- kai kurie skambesio elementai galėtų kisti pvz: labai greiti ir labai ilgi blastbeat (šnekant apie būgnininką), į amžinumus kartojamas finalinis rifas (čia jau skonio reikalas), kiek daugiau švaraus dainavimo (pirmoje dainoje labai gražiai tinka, bet tik tiek jo, neskaičiuojant epizodinių pasirodymų, ir teturime), daugiau neprisimenu (meluoju - nesugalvoju).

A geresnis už pirmtaką? Nu.... Ne. Neradau dainos, tobulai man patikusios (to Sirius), neužfiksavau nė tokių ritminių vingrybių, kaip Backbone. Na, ir toliau - kažkaip pagalvojus pirmtake tikrai daug gerų kūrinių, o "The way of all flesh" tarsi tąsa, bet ne sekantis žingsnis, todėl ir nėr efekto. Be to šitas ganėtinai ilgas (bene ilgiausias?), o jeigu vis tik šia prasme klystu, tada reikėtų šį pastebėjimą traktuot, kaip priekaištą. Be to, nė vienas klipas iš šio kompakto man neįtiko, o "to Sirius" į manotop10metalinių tikrai papultų. Bet, kad negeresnis, tai nereiškia, kad blogas ar panašiai. Tiesiog jį vertindamas užkėliau kriterijus iki über maksimumo, nors manau, kad ši grupė to verta.
PS. "...
But I still don't get the point
What's worth destroying all the worlds"'

Keleta žodžių apie F.E.A.R 2

Sužaidęs šią pramogą, galiu drąsiai pasakyti, kad skirčiau jai geriausio 2009 metų kompiuterinio žaidimo vardą, nes kol kas nieko daugiau, kas išleista 2009 metais, kaip ir nelošiau, be to - tai vienintelis naujas anų metų egzempliorius žaistas iki paties galo (tiesa, nors ir stengiausi, tačiau iki metų pabaigos nespėjau).

Nepaisant to, jog kūrėjai nesukūrė nieko išties revoliucingo, jie sugebėjo išlaikyti pirmojo žaidimo balansą, kuomet įtraukiančias kruvinas kautynes 1xn, vartojant laiko sulėtinimo funkciją, keičia epizodai, priverčiantys krūptelėti ar įsitempti.

Iš esmės, tai tas pats FEAR tik parfumerija mandresnė. Panaudoti įvairūs metodai ją pabrėžti bei pateisinti. Kaip tokį galima įvardinti patobulintos realybės akinių dėvėjimą viso žaidimo metu; labai pakeltas lygių detalumas, todėl jų monotoniškumas tampa ne toks pastebimas. Pridėta keliolika neesminių funkcijų (o kai kurios nemaišiusios pašalintos) kurios palengvina arba pasaldina procedūrą. Be to, žaidime atsirado informacinė sistema, kuri įgalina labiau įsigilinti, jei turi kantrybės, į vyksmą. Taip pat pliusas už tai, jog gali lengvai peržaisti kiekvieną lygį, nors kartais praverstų ir eiliniai save'ai.

Na, o šiaip... FEAR'ai patinka man savo elementarumu. Tiesiog eini, pleškini priešus, po to kiek pasigąsdini, pasiilgsti pleškinimo ir taip judi į žaidimo galą. O daryti tai pirmąsyk, kuomet viskas įvilkta į ganėtinai patrauklios istorijos rūbą, tikrai smagu!

20100102

O buvo taip - atvarėm pas draugą ir kai tik įsiruošėm, pas jį atvyko giminės, todėl po ilgėliausių debatų buvo nuspręsta kurdintis pas mane, nors tie ginčai anaiptol ne su tuo susiję buvo.
O pas mane ant grindų žaidėme vieną iš tų "eksperimentinių stalo žaidimų" (nu, ką man daryt? kad jie man ne prie širdies, tie eksperimentiniai, juk yra tam objektyvių priežasčių).
Šiaip vienas iš bajerių, man bent jau tikrai patikęs, kad daviau draugui 1000 baltarusijos rublių (1 LTL) ir pasakiau: "mą 2 alaus ir sau pasiimk kiek nori". Nu esmė šiaip jau, kad maniau, kad duodu savą valiutą... Visdėlto apsipirkom sėkmingai, turbūt iš to džiaugsmo šiek bei tiek ir ant daug atkentėjusio mano kilimo išpylėme.
Na, o po to atėjo vakaro kulminacija, prigeso šviesos ghmm ir užgrojo koRn. Grojo garsiai ir atsakančiai, senus gerus gabalus. Ypač galinga vieta, kai vokalistas liepė pakelti "motherfuckin'" rankas į viršų (tradicinis Somebody Someone dainos akcentas). Ar tada buvo įmanoma nevykdyti šio įsako? Niekas niekada to nesužinos.
Kaip ir reikėjo tikėtis, po koncerto atmosfera pavargo - tada prasidėjo rubrika "parodyk ką gero per joutūbą" ir aršiai pagyrūniška diskusija "šitą filmą matęs, o šito nematęs". Nusprendėm per kitus susitikimus žiūrėt filmus, o ne koncertus, vis toliau nuo realybės.
Maždaug tada pradėjo (man) išsivadėti alus ir vėl pajutau slegiančią tuštumą ir neįdomų minėtosios realybės skonį, ypač suvokęs, kad rytoj man logikos egzaminas, kuriam taip ir nesugebėjau deramai pasiruošt per visą tą švenčių ir baimės maratoną.
Išsiskirstėme apie antrą valandą, iškart kritęs lovon, pirmąkart pabudau ketvirtą, po to viskas normaliai sėdžiu čia ir pasakoju apie tai Taškas