Šiandie tokią įdomią mintį išrutuliojom. Apie tai, kad rūkymas yra geras dalykas. Dėl kelių priežaščių:
1. Daugelis nerūkančiųjų piktinasi, kad jie turi mokėt už tai, kad ir jų pinigai yra išleidžiami rūkančiųjų gydymui, kai tuo tarpu patys rūkantieji sąmoningai gadina sau sveikatą ir turėtų už gydymąsi užsimokėt patys arba mest rūkyt. Mąstoma logiškai, bet į tai galima pažiūrėt ir kitu kampu. Iš tabako akcizo valstybė pernai surinko 0.7mlrd. litų, o sveikatos apsaugai išviso skyrė 2mlrd. litų(finmin.lt taip rašo). Tikrai daug mažiau nei pusė tų pinigų buvo skirta gydyti rūkančiuosius. Taip išeina, kad rūkantieji per mokesčius ne tik susimoka už savo gydymą, bet dar ir atlieka pinigų švietimui, tai pačiai sveikatos apsaugai ir t.t. Rūkymas į naudą.
2. Rūkantieji gyvena trumpiau. Vidutiniškai netgi visais 10metų(kaip suskaičiavo britai). Taip išeina, kad ir pensija, kuomet jie yra nedarbingi, jiems mokama trumpiau, nors savo darbingąjį laikotarpį jie praleido dirdami ir mokėdami mokesčius, kurie ir vėl gali būt paskirstyti visuomenės gėrovės gerinimui. Vėl rūkymas į naudą.
3. Gydant sunkiomis, rūkymo sukeltomis, ligomis sergančius ligonius(kurie kaip jau sakiau patys susimoka už savo gydymą per mokesčius) tobulėja gydymo metodai, atliekami tyrimai tose srityse(tarkim plaučių vėžių gydymo), todėl kuo toliau, tuo sėkmingiau yra kovojama su tomis ligomis, ypač lengvomis jų formomis kurias dažniausiai turi nerūkantys žmonės. Na ir vėl rūkymas į naudą. Galima daryt išvadą, kad kuo daugiau yra rūkančių žmonių, tuo geriau nerūkantiems.
Deja šitie principai nelabai tinka alkoholiui, nes girtas žmogus pernelyg smarkiai įtakoja negeriančius žmones(avarijos, agresija ir t.t.). Dėl to, mano nuomone, alkoholio prevencijai turėtų būt skiriama daug daugiau dėmesio nei tabako.
Šito albumo laukiau praktiškai du metus, nors teoriškai jis išėjo po trijų su puse, skaičiuojant nuo paskutinio leidinio laiko. Todėl, lūkesčiai buvo didžiuliai, bet šitam aptarime turbūt nebus visiškai aišku ar jie išsipildė su kaupu ar tik šiaip sau.
Taigi, Diamond Eyes - pirmasis toks, pagamintas neoriginalia grupės sudėtimi. Na, bet tas pasikeitimas nėra super ryškus muzikine prasme, nes pasikeitė bosistas. Manau, jeigu grupėj grotų kitas būgnininkas arba gitaristas jaustųsi žymiai aiškesnis skirtumas nuo ankstesnės kūrybos, jau nekalbant apie tai, jei tektų dainuoti, kokiam kitam dainininkui, nei Chino.
Visuotiniu skambesiu šeštasis albumas, suprantama, skiriasi nuo savo pirmtakų, nes mano požiūriu deftones niekada neužsiėmė savo pačių kopijavimu. Ir nors nėra jokių tiesioginių inovacijų, nuo "White Pony" laikų (t.y. 10 metų į praeitį), bet kiekvienas darbas turi savotiško šarmo, būdingo tik tam vieninteliam egzemplioriui. Neišimtis ir DE. Kiek teko skaityti atsiliepimų, jis labiausia lyginamas su antruoju grupės albumu ir keista, bet man kažkodėl j jį nėra panašus.
Atkreipiau dėmesį, jog Camillo šiame prioritetą teikia lėtam, melodingam, švariam dainavimui, o melancholiškumo, riksmų bei greitų vietų - mažiau. Be to, svarbu, nebėra jokio pritariančio vokalo, už kurį buvo atsakingas Chi. Tekstai gana ilgi, nebėra nė vienos dainos, kur būtų išsiversta tiesiog su vienu posmu, ir žinoma sukti, aiškių vietų labai nedaug. Tiesa, ir gerų vietų morfologine prasme, aptikau nelabai daug (apie tai vėliau). Carpenterio gitaros, tai vos ne kiekvienoj dainoj su skirtingais efektais, bet tikiuosi, jog tai grynai kūrybinės užmačios, o ne bandymas ką nors nuslėpti. Dėl šios priežasties susidaro bendras nepastovumo, eksperimentiškumo įspūdis. Frenkas klaviatūras valdo po senovei, bet kiekybiškai jų daugiausia per visą istoriją ir kai kuriose dainose jos vaidina nemenką, jei neesminę, rolę. Bosas tarsi ir paskutinėj vietoj, bet man užteko. O va, būgnai įrašyti kažkaip sausai, čia aš ne apie tai, kaip jais grojama, bet apie tai, kaip jie skamba. Žinoma, yra nemažai vietų, kur Abe'as iš jų išspaudžia maksimumą, bet dėl nepaaiškinimai vienodo skambesio, tai išgirsti tik gerokai pasistengęs.
Titulinė daina, Diamond Eyes, nors ir nuteikia kaip reikiant, bet viskas, kas seka toliau man skamba labai toli nuo to, prie ko aš esu seniai pripratęs... Įspūdžio nepataiso nė faktas, kad finalinė dalis yra laikoma sunkiausia jų muzikinėje karjeroje.
Bet jau antras kūrinys, Royal, pagauna į tokį sunkiai nusakomą verpetą ir nepaleidžia iki pat galo, kuris beje man žymiai mielesnis ir priverčiantis, nori ar ne, pasijudinti.
Trečias takelis, CMND\CTRL, tarsi antrojo gabalo ir seno skambesio tąsa. Turbūt būtent dėl savo trukmės pasąmonėj jį tapatinu su senesniais panašiais grupės šlageriais, bet verta pripažinti, kol kas aukštos pozicijos jisai dar neišsikovojo.
Keturi. Anksčiau girdėtas pavadinimas, You've Seen a Butcher, nes atrodo, kad daina pora kartų atlikta gyvai dar prieš pasirodant albumui... Na, tai naujas puslapis skambesyje, savotiška ir išskirtinė kompozicija.
Beauty School. Labai melodinga pradžia, vedanti į gana nedeftonišką skambesį. Ištisai ramios dainos albume nėra, bet galvoju, jog ši galėjo tokia būti. Vis dėl to tiek posmai, tiek priedainis gana standartiški, turiu omeny, globalius kriterijus. Ramus outro, žvėriškai gražus, tiesa, atskirų pabaigų, kuriose tarsi pratęsiama dainos potemė, plg.: Cherry Waves, šiame albume taip pat nėra. Beauty School outro, turbūt, arčiausiai prie to.
#6, Prince - turbūt vienintelė daina, kurios posmuose dominuoja boso partija. Tiesa, ji man labai primena kitą jų dainą, tik nesakysiu kokią. Ir gitara skamba, kaip jaunų dienų koRn, o Moreno nepasibodi greitai sudainuoti antroje priedainio daly. Gėris, 10/10
Toliau seka pirmoji pareklamuota Rocket Skates, kurią kurį laiką nemokamai galėjo parsisiųsti visi norintys. Todėl, tai buvo pirma daina man iš DE ir ja aš iš pradžių šiek tiek nusivyliau, bet kai pasirodė klipas, tai nuomonę teko pakeisti, o dabar tenka pripažinti, jog ji - viena geriausių iš albumo. Ir tas pareiškimas, tai toks... netikėtas, taip pasakykim. Dar diskursas. Naujo albumo išleidimas kartu lemia ir naujos fanų kartos atsiradimą. Abejoju, ar išgirdęs šį singlą arba titulinę, būčiau atskirai pasidomėjęs šia grupe.
Sextape, sekso vaizdajuostė, nė pusės tiek neintriguojanti, kiek jos pavadinimas. Motyvai šiek tiek kartojasi, nors bendrai paėmus visuma man patinka.
Bet užtat ką turim po jos! Risk - geriausia albumo daina. Tiesiog taip. Žudantis daugiasluoksnis priedainis. Ir silpnoką breakdowną ištraukiantis posmelis: aš žinau ką šnekėt, kad tau būtų gera gera niekas kitas to tau nesuteiks bet aš pamėginsiu
976-EVIL
This place is Death. Pamenu, kaip svaigau sužinojęs tokį pavadinimą, jis taip man patiko, mąsčiau, kas norima juo pasakyti ir žinoma, koks hitas slepiasi po šiais skambiais žodžiais. Po to išaiškėjo, kad toks terminas yra pasiskolintas iš populiariojo serialo "Dingę", tai kažkaip... atšoko visos svajos. Daina gera, tinkama pabaigai, bet jai kažko trūksta, žargonu prabylant, "kablio". Be to, ji taip pat šiek tiek tendencinga, ypač po 976-... ir Beauty School... ir Sex tape... Apibendrinimai mane išvargintų, bet faktas lieka faktu, jog nė vienas nejaunėjam, šis dėsnis galioja ir tavo dievukams. Ir nors jokių tiesioginių to įrodymų, kaip ir negalėčiau pateikti, bet kiek daugiau energijos ir aštrumo šiam įrašui tikrai nebūtų pakenkę. Tad man ir keista, jog profesionalūs kritikai lygina šį darbą su 'round the Fur, kurio laikais vieno mano klasioko ševeliūra stipriai nešė į Chino, o pastarajame bei komandoj išvardinti ingredientai natūraliai detonuodavo.
Ne tuo keliu einat, juk pasirinkot tamsos taką ir kuo toliau juo eisit tuo Jus supanti tamsa labiau klaidins. Patekus į akliną tamsą nebeliks galimybės ištrūkt iš jos gniaužtų, o visi išsižadėję Dievo pasmerkti vien kančion.
Nepasiduokit pagundai ir nesileiskit paperkami Šėtono. Šėtono siūlomi malonumai laikini, pražūtingi žmogui ir pasauliui - juk matot kas vyksta! Jau dabar Dievas mus apleidžia.
Turim atsiprašyti Dievo, parodyti jam meilę ir prašyti gelbėti nuo pražūties. Turim melstis, dalyvauti mišiose, dosniai aukoti Dievui. "Dievas yra meilė", o ar ne ji gali nugalėti viską? Pamirštat, kad reikia mylėti artimą, kad reikia gerbti bei saugoti mums pačio Dievo duotas vertybes. Neatgailaujat dėl nuodėmių, nebesiklausot Dievo žodžio, patys save pasmerkiat degti pragare. Dievas gailestingas, bet jo maloningoje šviesoje tamsioms sieloms vietos nėra.
(ĮSPĖJIMAS! Visi anglų kalbos tekstai šiame įraše išversti nesistengiant atkurti jų pažodinės reikšmės ir yra grynai interpetacinio pobūdžio(kad ir ką tai galėtų reikšti)(kaip ir visas šis įrašas))
Apsisprendžiau. Parašysiu dar vieną įrašą apie gyvai atliekamos muzikos įrašą. Beje keletas žmonių pasiūlė parašyt apie vienos tokios grupės mano aplankytą koncertą, tai vat spicęliai parašysiu apie tos pačios grupės kitą koncertą kuriame nebuvau.
Tai mini koncertas(septynios dainos(atliko jie dainų tame koncerte ir daugiau, bet profesionaliai įamžintos tik septynios)) grupės apie kurią man kalbėti objektyviai neina(aišku dabar čia būtų galima pradėt filosofuot, kad objektyviai apie kažką kalbėt išvis gal net neįmanoma, bet paprastumo dėlei priimkim, kad įmanoma) ir nesinori.
Pradžioj apie patį video. Koncas nuvogtas nuo prancūziško MTV, todėl nėra pačios tobuliausios kokybės. Montažas irgi MTV stiliaus - greitas, daug vaizdų, daug efektų - vietomis erzina. Bet kai kurie efektai, kaip vaizdo sulėtinimas ar nespalvotumas, panaudoti tinkamose vietose ir įspūdi smarkiai sustiprina. Nufilmuota gražiai, tik būgnininkui skirta mažokai dėmesio. Prikaišiota gerų vaizdų su publika. Reziume pačiam apipavidalinimui duodu 8/11.
Pirmas šmotas. "Oroborus" - save rijanti gyvatė - amžino gyvenimo simbolis. Daina iš esmės apie tai ir yra, apie amžiną gyvenimą. Apie tai, kad mirtis tik iliuzija, formos pakeitimas, kad gyvendamas tarytum degini savo gyvybę ir palieki pelenus iš kurių vėliau pakyla Feniksas ir neleidžia nutrūkti amžinam gyvenimo ratui. 4:38-5:34
On the peaks of radiant moutains This truth is growing before me My attention fixed on this silence Rediscover life while i'm breathing
Švytinčių kalnų viršūnėse Tiesa atsiveria priešais mane Į tylą sutelkiu dėmesį savo Atrandu gyvenimą, kol kvėpuoju.
Antras šmotas. "Sunkiausia materija visoje visatoje". Apie tai, kad sunkiausia žmogui yra pakelti tuštumą sieloje ir širdyje. 1:30-1:50
Open the door Enter your heart You go... So far...
Atverk duris Įsileisk savo širdį Tu eini... Taip toli...
Nors klausau anų daugiau kaip keturis metus, bet vis atrandu kokią nors dainą kurios gerumo iki tol nepastebėdavau ir neskirdavau jai reikiamo dėmesio. Paskutiniu metu ši daina būtent ir yra iš "naujai atrastų". Jei kalbant konkrečiai apie gyvą pasirodymą, tai šitoj dainoj būtinai reiktų atkreipt dėmesį į 2:45-3:45 vokalisto demonstruojamus balso tembro kaitaliojimus.
Trečias. "Stuburas". Apie tai, kad šviesa ir gėris yra žmogaus gyvenimo stuburas padedantis atsilaikyti prieš visokias gyvenimo negandas. 1:06-1:17
Don’t bow down Before the walls Of fear and madness They try to counter me And strike me down To the ground again
Nesilenk Baimės ir beprotybės sienoms Jos vėl bando įveikt Ir parklupdyt Ant žemės mane
Kai tik pradėjau anų klausyt, tai buvo mėgiamiausias jų gabalas. Ypač kabindavo finalinis rifų rinkinukas nuo 3:40.
Toliau. "Laukiančios pasėkmės". Daina apie tai, kad žmogus per daug naikina ir per mažai kuria. 5:00-5:30
But I still don't get the point What's worth destroying all the worlds Try not to get it anymore
Bet visdar nesuprantu Kokia visų pasaulių naikinimo nauda Stenkis nebesuprast
Kai pirmus kartus klausydavau šios dainos, tai būdavau kiek pasimetęs, nes įžanga tikrai smarkiai iškrisdavo iš viso grupės kūrybos konteksto. Klavišiniai+labai smarkiai užefektintas vokalas=kažkas ne taip. Bent jau gyvam pasirodyme padėtį labai taiso apšvietimas ir montažo efektai. Albume padėtį taiso labai geras tekstas.
Penktas šmotas. "Skraidantys banginiai". Apie išsivadavimą iš tamsos. 4:30-4:40
So much told with no words at all
Tiek daug pasakyta neištarus žodžio nei vieno
Viena geriausių ne tik šios grupės, bet aplamai viena geriausių dainų kokias kolkas esu girdėjęs. Kiek gaila, kad koncerte neatliekamas intro kuris tikrai labai gerai nuteikia ir "pašildo" atmosferą visai likiusiai dainai. Užtai vietoj nepagrojamo intro yra maloniai nuteikiantys vokalisto žodžiai publikai. Dar reiktų atkreipt dėmesį į atkarpą 2:10-2:40. Ir vėl vokalas.
Šeštas! "Visų mūsų būdas"(vert. aut. Stepas). Daina apie tai, kad mirties nereikia bijot. 2:30-2:42
What does it mean to be dying, what if you take the guts and brain away? Is it this blood and heartbeat that you call life?
Ką reiškia mirti, kas jei nebūtų žarnų ir smegenų? Ar tai kraują ir širdies plakimą tu vadini gyvenimu?
Daina su nesveikai geru tekstu! Koncerte ne tik, kad atlikta visa pilna, bet dar ir papildyta vaizdo projekcijom kurias kūrė Jossie Malis. 3:50-iki galo - taip skraidina!!!
Paskutinis. "Tuštuma". Nežinau apie ką šita. Nesuprantu. 4:08-4:15
The only way to find the power is to look inside
Vienintelis būdas surast jėgų yra ieškot viduje.
Keistas kažkoks įrašas. Nors jam skyriau ne tiek ir mažai laiko, patį koncertą, jei sudėjus visą laiką kiek jį žiūrėjau vientisą ir atkarpom, peržiūrėjau mažų mažiausiai kokia 10 kartų, nemažai gilinausi į tekstus bandydamas juos tinkamai išversti, bet tikrai matau, kad skaitytojas čia nieko jam labai įdomaus neras. Na bet užtai aš neblogai laiką praleidau! Cha!
Kuomet, tokį permainingą 2008-ųjų vasarį, vieną po kito perklausinėdamas krūvą metalcore albumų, gautų iš draugo, staiga išgirdau From a Second Story Window (toliau FaSSW) dainą "In a River Where You Least Expect It There Will Be Fish" buvau nustebintas ir sužavėtas. Turėjau tokį sąrašą, kuriame pasižymėdavau koks maždaug grupės žanras, nes tikrai nevisos iš tos krūvos buvo metalcore, tai šalia FaSSW prirašiau "progressive blackcore" ir riebų pliusą. Iš tiesų, nieko panašaus anksčiau nebuvau girdėjęs, kas dar keisčiau, niekas panašaus anksčiau man nepatikdavo, nes mano ausiai skambėdavo, kaip kakofonija. Taip jau susiklostė, jog FaSSW tapo viena iš pirmųjų kokiotiknori-core grupių, kurią nuoširdžiau mėgau. Įdomiausia, jog pirmasis albumas iš pat pradžių man patiko ne itin, nes muzikinėmis prasmėmis skyrėsi nuo EP, bet laikui bėgant atradau jame labai solidžių ir stiprių kūrinių, kurie iškelia jį į pirmą vietą negausioje grupės diskografijoje. Tuo tarpu, 2008 m. pasirodęs konceptinis darbas "Conversations" vėl mane nustebino kone kardinaliu skambesio pasikeitimu, bet išlaikant kokybę bei savitumą. O tada visą džiugesį, kaip ranka nuėmė žinia, jog tai - paskutinis grupės albumas! Vos spėjau juos atrasti, o jie dingo iš muzikinės padangės.
FaSSW vieta buvo tuščia beveik metus.
Tada 2009-ųjų vasaros pabaigoje atsitiktinai nusprendžiau pasidomėti keleto Sylosis narių paraleline grupe Viatrophy, kuri pasak m-a grojo metalcore. Tais laikais kokybiškai ji tebuvo išleidusi 6 dainų EP "Chronicles". Paklausiau... Jis tikrai nebuvo konkurentas FaSSW "The Cassandra Complex" energija ar netikėtumu, užtat savo aiškumu išsiskyrė iš kitų paskutiniuoju laiku mano girdėtų tokio stiliaus darbų. Be to, ilgainiui suvokiau, kad ši grupė visų pirma man patinka dėl gitaros partijų atliekamų Gurneet Ahluwalia. Išsiaiškinus, jog tuoj tuoj netrukus bus išleistas ir pilnas 10-ties dainų albumas, apsidžiaugiau ir nekantriai laukiau. Kaip sulaukiau, detaliau aprašyta čia. Nuo savęs galiu pridėt, kad tai - tikrai geriausias deathcore stiliaus albumas, kokį tik esu girdėjęs. O kai tokie titulai, nenuostabu, kad ir grupė asmeniškuose reitinguose atsidūrė labai aukštai. Prieš savaitę sužinojau, kad Gurnet'as pavargo nuo muzikos, metė (duok Die, kad tik nevisam..!) muzikanto karjerą ir paleido Viatrophy. Na, mažų mažiausiai tokio klaikaus siurprizo nė tamsiausiam košmare (kuriuos, beje, šiuo metu kažko sapnuoju) nenumačiau. Juk dar prieš pusę metų išleistas debiutinis albumas; turas po Europą; įrašus už Atlanto platino Candlelight Records...
.jpg)