deftones - Diamond Eyes (2010)

Šito albumo laukiau praktiškai du metus, nors teoriškai jis išėjo po trijų su puse, skaičiuojant nuo paskutinio leidinio laiko. Todėl, lūkesčiai buvo didžiuliai, bet šitam aptarime turbūt nebus visiškai aišku ar jie išsipildė su kaupu ar tik šiaip sau.

Taigi, Diamond Eyes - pirmasis toks, pagamintas neoriginalia grupės sudėtimi. Na, bet tas pasikeitimas nėra super ryškus muzikine prasme, nes pasikeitė bosistas. Manau, jeigu grupėj grotų kitas būgnininkas arba gitaristas jaustųsi žymiai aiškesnis skirtumas nuo ankstesnės kūrybos, jau nekalbant apie tai, jei tektų dainuoti, kokiam kitam dainininkui, nei Chino.

Visuotiniu skambesiu šeštasis albumas, suprantama, skiriasi nuo savo pirmtakų, nes mano požiūriu deftones niekada neužsiėmė savo pačių kopijavimu. Ir nors nėra jokių tiesioginių inovacijų, nuo "White Pony" laikų (t.y. 10 metų į praeitį), bet kiekvienas darbas turi savotiško šarmo, būdingo tik tam vieninteliam egzemplioriui. Neišimtis ir DE. Kiek teko skaityti atsiliepimų, jis labiausia lyginamas su antruoju grupės albumu ir keista, bet man kažkodėl j jį nėra panašus.

Atkreipiau dėmesį, jog Camillo šiame prioritetą teikia lėtam, melodingam, švariam dainavimui, o melancholiškumo, riksmų bei greitų vietų - mažiau. Be to, svarbu, nebėra jokio pritariančio vokalo, už kurį buvo atsakingas Chi. Tekstai gana ilgi, nebėra nė vienos dainos, kur būtų išsiversta tiesiog su vienu posmu, ir žinoma sukti, aiškių vietų labai nedaug. Tiesa, ir gerų vietų morfologine prasme, aptikau nelabai daug (apie tai vėliau). Carpenterio gitaros, tai vos ne kiekvienoj dainoj su skirtingais efektais, bet tikiuosi, jog tai grynai kūrybinės užmačios, o ne bandymas ką nors nuslėpti. Dėl šios priežasties susidaro bendras nepastovumo, eksperimentiškumo įspūdis. Frenkas klaviatūras valdo po senovei, bet kiekybiškai jų daugiausia per visą istoriją ir kai kuriose dainose jos vaidina nemenką, jei neesminę, rolę. Bosas tarsi ir paskutinėj vietoj, bet man užteko. O va, būgnai įrašyti kažkaip sausai, čia aš ne apie tai, kaip jais grojama, bet apie tai, kaip jie skamba. Žinoma, yra nemažai vietų, kur Abe'as iš jų išspaudžia maksimumą, bet dėl nepaaiškinimai vienodo skambesio, tai išgirsti tik gerokai pasistengęs.

Titulinė daina, Diamond Eyes, nors ir nuteikia kaip reikiant, bet viskas, kas seka toliau man skamba labai toli nuo to, prie ko aš esu seniai pripratęs... Įspūdžio nepataiso nė faktas, kad finalinė dalis yra laikoma sunkiausia jų muzikinėje karjeroje.

Bet jau antras kūrinys, Royal, pagauna į tokį sunkiai nusakomą verpetą ir nepaleidžia iki pat galo, kuris beje man žymiai mielesnis ir priverčiantis, nori ar ne, pasijudinti.

Trečias takelis, CMND\CTRL, tarsi antrojo gabalo ir seno skambesio tąsa. Turbūt būtent dėl savo trukmės pasąmonėj jį tapatinu su senesniais panašiais grupės šlageriais, bet verta pripažinti, kol kas aukštos pozicijos jisai dar neišsikovojo.

Keturi. Anksčiau girdėtas pavadinimas, You've Seen a Butcher, nes atrodo, kad daina pora kartų atlikta gyvai dar prieš pasirodant albumui... Na, tai naujas puslapis skambesyje, savotiška ir išskirtinė kompozicija.

Beauty School. Labai melodinga pradžia, vedanti į gana nedeftonišką skambesį. Ištisai ramios dainos albume nėra, bet galvoju, jog ši galėjo tokia būti. Vis dėl to tiek posmai, tiek priedainis gana standartiški, turiu omeny, globalius kriterijus. Ramus outro, žvėriškai gražus, tiesa, atskirų pabaigų, kuriose tarsi pratęsiama dainos potemė, plg.: Cherry Waves, šiame albume taip pat nėra. Beauty School outro, turbūt, arčiausiai prie to.

#6, Prince - turbūt vienintelė daina, kurios posmuose dominuoja boso partija. Tiesa, ji man labai primena kitą jų dainą, tik nesakysiu kokią. Ir gitara skamba, kaip jaunų dienų koRn, o Moreno nepasibodi greitai sudainuoti antroje priedainio daly. Gėris, 10/10

Toliau seka pirmoji pareklamuota Rocket Skates, kurią kurį laiką nemokamai galėjo parsisiųsti visi norintys. Todėl, tai buvo pirma daina man iš DE ir ja aš iš pradžių šiek tiek nusivyliau, bet kai pasirodė klipas, tai nuomonę teko pakeisti, o dabar tenka pripažinti, jog ji - viena geriausių iš albumo. Ir tas pareiškimas, tai toks... netikėtas, taip pasakykim.
Dar diskursas. Naujo albumo išleidimas kartu lemia ir naujos fanų kartos atsiradimą. Abejoju, ar išgirdęs šį singlą arba titulinę, būčiau atskirai pasidomėjęs šia grupe.

Sextape, sekso vaizdajuostė, nė pusės tiek neintriguojanti, kiek jos pavadinimas. Motyvai šiek tiek kartojasi, nors bendrai paėmus visuma man patinka.

Bet užtat ką turim po jos! Risk - geriausia albumo daina. Tiesiog taip. Žudantis daugiasluoksnis priedainis. Ir silpnoką breakdowną ištraukiantis posmelis:
aš žinau ką šnekėt, kad tau būtų
gera gera
niekas kitas to tau nesuteiks
bet aš pamėginsiu

976-EVIL

This place is Death. Pamenu, kaip svaigau sužinojęs tokį pavadinimą, jis taip man patiko, mąsčiau, kas norima juo pasakyti ir žinoma, koks hitas slepiasi po šiais skambiais žodžiais. Po to išaiškėjo, kad toks terminas yra pasiskolintas iš populiariojo serialo "Dingę", tai kažkaip... atšoko visos svajos. Daina gera, tinkama pabaigai, bet jai kažko trūksta, žargonu prabylant, "kablio". Be to, ji taip pat šiek tiek tendencinga, ypač po 976-... ir Beauty School... ir Sex tape...

Apibendrinimai mane išvargintų, bet faktas lieka faktu, jog nė vienas nejaunėjam, šis dėsnis galioja ir tavo dievukams. Ir nors jokių tiesioginių to įrodymų, kaip ir negalėčiau pateikti, bet kiek daugiau energijos ir aštrumo šiam įrašui tikrai nebūtų pakenkę. Tad man ir keista, jog profesionalūs kritikai lygina šį darbą su 'round the Fur, kurio laikais vieno mano klasioko ševeliūra stipriai nešė į Chino, o pastarajame bei komandoj išvardinti ingredientai natūraliai detonuodavo.