QQrūzas - Visiškumo takas

Vieša paslaptis, kad ir aš įsitraukiau į tą dabstep revoliūšion. Kaip aš galėčiau pateisint šitą šventvagišką potraukį transformerių orgijų metu gimstantiems garsams? Nenoriu plėstis, bet apie tai pašnekėt vistiek reikia. Ir yra proga! KoRn išleido naują albumą.

Su KoRn'ai paskutiniais metais randasi toks paradoksas - narių grupėje vis mažėja, bet kuriant muziką ir ant scenos jų vis daugiau! Be to, panašu, kad laikui bėgant vokalistas išsigydė visas vaikystės traumas ir asmenybės sutrikimus. To rezultatas - sekli kaip išdžiuvus upė muzika. Čia kalbu apie paskutinius albumus kuriuos grupė išleido po to kai ją paliko gitaristas.

Apie naujausią albumą. Įsivaizduoju buvo taip. Sėdi Davis'as po pokalbio su prodiuseriu(kalbėjo, kad jau reik leist naują albumą), žiūri MTW ir užmato Skrillex'o video. Į galvą jam šauna mintis "reik apjungt dubstep'ą su gitarom. Ir greitai! Kol niekas to anksčiau už mus nepadarė". Tai kai į vieną vietą suveina jau nupezę Korn'ai ir jauni bei ambicingi dubstep'o prodiuseriai gaunasi taip: geri purvino dubstep'o gabalai, pastiprinti fūzuotom gitarom, bet praskiesti lievu(nesugalvoju tinkamesnio žodžio) dainavimu ir kažkokiom hibridinėm mušamųjų sekcijom.

Plačiau apie vokalą. Jonathan'as niekad nebuvo giriamas už talentingas balso stygas, anei lyriškų, anei agresyvių dainų kontekste, bet buvo mėgstamas už paauglišką nuoširdumą ir naiviai argumentuotą agresiją. O šitam albume jis lėkštas, bandantis spinduliuot dirbtines emocijas, neįtikinantis. Netgi įkyrus ir erzinantis.

Plačiau apie dabStepą. Kone visi prodiuseriai man buvo žinomi dar iki šito albumo. Tiksliai nežinau kaip jį kūrė, bet panašiau, kad korn'ai derinosi prie jų, o ne atvirkščiai, nes elektroniniai garsai dominuoja ir gerai klausytųsi ir nepritariant gitarom. Sunku daugiau kažką kalbėt, nes pats dubstepas nei nustebino nei nuvylė. Toks jau jis yra, taip jis skamba ir toks jis man patinka. Jei neblaškytų vokalas gal būtų galima ir detaliau panagrinėt.

Pliusas už mėginimą, pliusas dabstep'ui už lankstumą, minusas korn'am už patingėjimą padaryt geriau.

Pabaigai labiausiai patikus daina:

Nuoširdžiai tebetikiu, kad derinį 'metalas+dabstepas' galima padaryt geriau.

On a typical Friday night

We are living in Amerika

Sveiki, brangūs skaitytojai.

Kadangi jau ilgą laiką Plokštainis sėdi interneto platybėse atvėsęs, o pats jį pašildžiau išvis tik prieš daugiau nei pusę metų, tai nusprendžiau parašyt. Sukau galvą apie ką čia parašius, nes gyvenimas paskutiniais mėnesiais lyg ir absolučiai neįdomus bei nusistovėjęs smaugiančioj rutinoj, tai rašysiu apie pinigus, kažką, kam neabejingas nei vienas.

Tai va, pačiom paskutinėm liepos dienom pirkau muzikinių kompaktų iš tokios įrašų kompanijos Unique Leader Records(Junyk lyder rekordz). Pirkau jau ne pirmą kartą ir žinojau, kad siuntinio iš jų reikia laukt apie mėnesį(vistik pareina prekės iš Amerikos). Po mėnesio to siuntinio nesulaukiau, BET!, sulaukiau dar po mėnesio, t.y. pačiom paskutinėm rugsėjo dienom. Atplėšęs, dėl man nei žinomų nei įsivaizduojamų priežasčių pašvinkusiu svogūnų troškiniu pradvisusį(nejuokauju), įpakavimą, pamatau keturis kompaktus. Nudžiungu, nes būtent tiek ir užsisakiau. Pirkimų lape pastebiu, kad siutninys išsiųstas mėnesis po to kai aš jį užsakiau. Be to apžiūrėjęs siuntinį iš arčiau pastebiu, kad 3 iš 4CD yra ne tiek kuriuos aš užsisakiau! 3/4!!! Truputį susinervinu, nes tie trys man nelabai aktualūs. Na ne visisiškai neaktualūs, bet nelabai aktualūs. Rašau laišką tai įrašų kompanijai, daugmaž "kas čia yr?!" ir gale pridedu, kad kadangi už vieną kompaktą mokėjau 12$ ir iš viso sumokėjau 36$((+1CD gavau nemokamai), ir iš tų 4CD man tik vienas reikalingas, tai grąžinkit man 24$. Atrašo, kad kai užsisakinėjau, tai jie kaip tik tom dienom nusprendė nebeprekiaut kitų įrašų kompanijų kompaktais, o tik saviškiais, dėl to čia tie neatitikimai. Pinigus gražins. Parašau, kad ta kortelė su kuria dariau pirkimą jau nebegalioja ir nusiunčiu jiem savo banko sąskaitos duomenis. Atrašo, kad netinka, nes tokiu atveju vien pinigų perlaida kainuotų 40$ ir paklausia ar nesinaudoju PayPal. Atrašau, kad naudojuosi ir duodu to duomenis.... ir pinigus man gražina! (aišku aš jais galėsiu pasinaudot tik pirkdamas internete, bet tai koks skirtumas)

Tai ką čia galima pasimokyt?
1. Nereik tylėt kai siuntinys neatitinka užsakymo.

viskas.

p.s. jei atydžiai skaitėt, tai turėjot pastebėt, kad aš už 12$ nusipirkau 4 kompaktus :)

"Tuščiausias" filmas

Esu, kaip ir kiek1, matęs daugybę prastų filmų. Na, bet šis, tai... paskutinio meto "perliukas". Keista, bet seniau matyti Brado Andersono (El maquinista bei Session 9) paliko gerą įspūdį, todėl maniau, kad šis jeigu ir pasitaikys nevykęs, sprendžiant iš atsiliepimų, bent jau turės kažkokį užsilikusį braižą.
Visų pirmiausia, Vanishing on 7th Street nėra koks psichodelinis ar eksperimentinis kinas, o eilinis fantastinis, plačiai auditorijai. Praktiškai jo pradžia viską užbaigia - akimirksniu mieste (o gal visoj žemėj) pradingsta žmonės, lieka tik keletas, apie kuriuos ir yra filmas. Iš esmės pagrindinis vaidmuo neegzistuoja, visi likusieji atlieka vienodą rolę - jokios. Tiesa, bandydami iš to miesto išsigauti, jie kartais paklausia, kodėl jie neišnyko, bet tie pamąstymai trumpi ir bendro pobūdžio, taigi atsakymo nepateikia. Bandoma prastumti blankią legendą apie pradingusius anglų kolonistus JAV, nežinia tikra ji ar fiktyvi. Tačiau, čia tik vieno iš herojaus versija, o ne visuotinai priimtinas paaiškinimas. Pats pabėgimas irgi vangus, mėginimai vyksta kokiuos 100 m². Beje, užmiršau pasakyt, jog tuo pačiu su masiniu išnykimu visur stoja tamsa, kurioje tūno tarsi visų pradingusiųjų dvasios šešėlių pavidalu. Šių šešėlių reikia žūtbūt saugotis, tą galima padaryti šviesa. Pagal idėją, jie tarsi šalutinis produktas, o patį išnykimą turėjo inicijuoti kažkokia kita jėga, be to eigoje jie "sugeba" "atvilioti"""likusius" į tamsą. Kaip bebūtų, jokių paaiškinimų, jei gerai prisimenu, nė žodelio apie juos. Galiausiai viską vainikuoja pabaiga, po kurios įspūdis toks, kad "nepranykusieji" kartu su filmo kūrėjais užmiršta visas aplinkybes. Net neaišku, ar ji gera, prasta, vidutinė. Jos paprasčiausiai nėra.

hλlf-life 2

Tik tik praėjau. Pagaliau.. Užtrukau, kaip ir visada ilgai, kaip visada dėl įvairiausių priežasčių. Tiesą sakant jau buvau bepraradąs motyvaciją, bet vis tik užsispyriau ir nusprendžiau, jau jeigu dabar neišeis, tai tada nebent po kokių penkerių metų, bet juk ką aš galiu žinot, kas bus po tiek laiko - dėl to lošiau itin sparčiai ir nors lengviausiu sudėtingumo lygiu, bet žuvau begalę sykių.
Galiu pasakyt, kad šis grajus vertas tų visuotinių liaupsių dėl visa ko - tikrai kokybiškas, išbaigtas, įtraukiantis, įvairus ir t.t. Bet, kadangi pirmos dalies nesu sužaidęs (seniai tai buvo, bet ana sudėtingesnė), tai pabaigos nesugaudžiau, kas čia kuris. Na, žinojau, kad tas kostiumuotas dėdė, tas pats iš pirmojo žaidimo, bet pavyzdžiui pats galas, tai kažkaip pernelyg netikėtai laisvas, - ne dėl to, kad jis žada tarsi tęsinį, o dėl pačio jo pateikimo.
PS. pasirodo, jog kūrėjai kurdami City 17 rėmėsi ir mūsiške sostine :]

kombo

Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti du kino filmus, kurie man nedavė ramybės pastaruosius dešimt metų. Na, gerai, perdedu. Gal kokis septynis. Juos bežiūrėdamas pamačiau, kad jie abu to paties režisieriaus!
Pakankamai seniai buvau skaitęs Hunter S. Thompsono "Baimė ir Neapykanta Las Vegase". Tiek seniai, kad skaitydamas antrąkart visiškai neprisiminiau nei siužeto (kuris, nėra itin griežtas) , ar minties (viena, manau, ji neapsiriboja). Todėl prisiminiau, kad taip ir nesu matęs šios knygos ekranizacijos, nors ir mėginau tą padaryti bent pora kartų, be to apie ją girdėjau tik gerus atsiliepimus. Taigi, susiveikiau ją, o tuo tarpu, prisiminiau kitą filmą, kurį taipogi bandžiau pažiūrėt kokis penkis kartus - tai "Dvylika beždžionių".
Skaičiau vienam tinklapy komentarą, esą kažkas išėjo iš kino seanso dėl to, jog paaiškėjo, kad filmas vis dėl to ne apie beždžiones. Na, aš jo nepajėgdavau, pavadinkime taip, pažiūrėt dėl kitų priežasčių - nieko nesuvokdavau kas daros, būdavo vėlu ir norėdavau miego. Todėl šįsyk žiūrėjau vidurdienį. "Baimę ir Neapykantą" išeidavo pažiūrėt tik iki tos vietos, kur visi bare virsta mėsėdžiais driežais. Tada dėžę išjungdavau. Bet praeitais metais žiūrėjau "Traukinių žymėjimą" kokis penkis sykius, tai žinojau, kad seansą pratempsiu, nors pratempęs galiu pasakyt, kad tai ganėtinai skirtingi filmai, neskaitant, žinoma, svaigmės.
Iš pradžių ėmiausi filmo ne apie beždžiones. Pradžia labai gera, puiki Williso ir Pito vaidyba, Madeleine Stowe irgi pasirodo šauniai. Kietas dekoras ir įdomus operatoriaus darbas iškart atkreipė dėmesį. Tačiau, kai prasideda masinis šokinėjimas laike, o pagrindinis herojus pradeda tikėti esą jisai iš tiesų beprotis, taigi visa ta velniava biškį sukelia painiavą galvoj ir netgi šiek tiek knisteli. Bet galas, beje, ne toks, kokio aš norėjau, padaro filmą išties gera kinematografine patirtimi. Peržiūrėjus noris pažiūrėt darsyk, nes pirmos peržiūros metu gana sunkoka sekti siužetą, trukdo tavo paties spėlionės.
Nors "Las Vegasas" žiūrėjosi lengviau, kadangi jo psichodeliškumas pagrįstas (tai ne koks fantastinis), buvo viskas (tarkim) aišku, nes tuo pat metu skaičiau knygą ir šiaip jis geresnis (pavyzdžiui, garso takeliu - akivaizdžiai, be to jame jaučias toks išbaigtumas, nėra vietų, kur pagalvočiau, jog čia kūrėjai galėjo kiek labiau pasistengt), tačiau taip ir nėpajėgiau jo peržiūrėt vienu ypu. Skėliau į dvi dienas. Žiūrėsiu dar ne kartą ir ne du, o atskiras scenas, tai galima sukt 100 sykių! Nors Johny Deppu itin nesižaviu, bet jo ir Benico del Toro tandemas šiame kūriny žudantis. Tiesa, man, kaip personažas kietesnis išrodo dr. Gonzo, - lifto, cirko-kazino-?, vonios, užkandinės scenose, - pradėjau vardint ir matau, kad apskritai visam filme jis nepakartojamas. Knygoj abu pagrindiniai veikėjai man maždaug lygiaverčiai; svarbu, jog ir šalutinių vaidmenų atlikimas itin stiprus, įsimintiniausias - greitkelio faras. Realiai vertinant, "Baimė ir Neapykanta" man tikrai nebūtų tiek patikę, jeigu po ranka nebūčiau turėjęs originalaus šaltinio. Dabar, kai galiu, bent jau pasiskaityti apie menkiausią smulkmeną, o kadangi dalis dialogų ir monologų tiesiog pažodžiui paimti iš knygos - viskas aišku ir tame aiškume atsiskleidžia tikrai daugiau prasmės. Vieniems šis filmas gali patikti dėl puikiai perteiktų haliucinacijų; kitiem dėl muzikos; dar dėl įsimintinos vaidybos ar frazių; išsakytų minčių apie amerikonizmą ar svaigulį. Arba, kaip ir man, dėl visų išvardintų. O gal ir daugiau.
"...did I say that? Or just think it? Was I talking?"

Williamo P. Blatty "Egzorcistas"

Achtung! Besiruošiantiems skaityti šią knygą arba žiūrėti ekranizaciją rekomenduoju neskaityti.

Gana netikėtai, dėka šiokių tokių sutapimų gavau šią klasikinę siaubo literatūros knygą dovanų. Seniai seniai mačiau filmą "Egzorcistas" per televiziją, ne taip jau seniai sužinojau, jog tai dar viena ekranizacija. O mane domina praktiškai visos knygos, pagal kurias pastatyti mano matyti (ypač geri) filmai, bet kalbant apie "Egzorcistą", tai tikrai negalvojau, kad ji gali būti išversta į lietuvių kalbą. Taigi, gavęs ją į rankas nuoširdžiai nustebau. Įdomiausia, jog ją išleido leidykla "žaltvykslė" ir tai antroji šios leidyklos mano skaityta knyga. Pirma buvo ne bet kokia, o turbūt viena garsiausių Stepheno Kingo knygų "Švytėjimas", beje, iš esmės išgarsėjusi taip pat dėl kultine tapusios ekranizacijos. Man įdomu, kodėl Eridanas išleidęs praktiškai pusšimtį šio siaubo literatūros grando kūrinių, nesugebėjo perleisti šio? Įdomu todėl, kad Žaltvykslės leidimas pasirodė labai seniai, dėl to buvo problematiška tą knygą rasti. Dabar dar pagalvojau, ar yra jie tam tope išleidę The Shawshank Redemption?
Na, bet kalba eina apie kitką.
"Egzorcistas" pradedamas keliomis citatomis iš įvairių šaltinių - Šventojo Rašto ir policijos įrašyto nusikaltėlių pokalbio telefonu. Tokia įdomi priešprieša, kažkaip iškart atkreipė mano dėmesį. Toliau sekantis prologas taip pat gana sėkmingai prisideda prie nerimastį keliančios atmosferos kūrimo, nors jokio aiškumo neįneša. Galiausiai viskas prasideda staiga ir be jokio paaiškinimo, - turiu omenyje apsėdimą. Taip, veiksmas rutuliojasi apie jį, tačiau konkrečių priežasčių nepateikiama.
Knygoje ryškus niūrios didmiesčio kasdienybės įvaizdis, kuris sukuriamas fragmentiškai. Ne tai, kad didmiesčio, bet iš vis šiuolaikinio pasaulio. Iš tiesų, tai net labiau slegia, negu pagrindinė istorija, nes su tuo tenka susidurti kiekvieną dieną.
Kitas pastebėjimas: rašytojas labai nuosekliai ir apgalvotai pagrindžia fikciją. Taip nuosekliai, jog šiek tiek imi ir abejoti tuo fiktyvumu. Remiamasi teologine, psichologine, filosofine ir bulvarine medžiaga. To pasekoje didesniąją knygos dalį bandoma įrodyti, kad apsėdimas tėra liga. Ir visai eilinė. Ilgainiui šis faktas, netgi šiek tiek įgrista.
Scenos, kurios iš esmės įsikirto atmintin po filmo, knygoje nėra išryškintos, apie jas tarsi užsimenama viso labo viena arba trimis eilutėmis. Be to, nežinau, kaip originale, bet lietuviškam leidime stipriausi keiksmažodžiai cenzūruoti, todėl dalinai nukenčia efektas. Tačiau, kai kurie aprašymai, iš esmės apie paslaptingus bažnyčios išniekinimus, tolygūs pornografijai. Įsimintiniausi yra dialogai su demonu, tiek savo tematika, tiek stilistika.
Eigoje išryškėja praktiškai visų personažų kritinė padėtis, tokiu būdu apsėstoji tarsi nustumiama į antrą planą. Sunkiausia ne jai, o tiems kurie su juo kovoja, ypatingai tėvui Karui (beje, geras vardas).
Knyga sukuria niūrią atmosferą, tirštą, kaip prakaitas atsibudus po košmaro. Parašyta, taip, kad su kiekvienu puslapiu pats smingi į tą beviltišką bedugnę, kurioje atsidūrę knygos herojai. Bet atstumas išlaikomas iki tam tikros ribos, ir skaitytojas išlieka tik stebėtoju. Dėl to atsiranda baimės efektas, įtampa, nervai. Iš tiesų, - sukuriama įtampa, atmosfera ir desperacija ši knyga išties unikali.

Man liūdna.

Liūdna žinoti ir matyti kas daros ant Lietuvos. Liūdna esant Kovo 11-tai liūdėti. Matyti aplink ištuštėjusias trobas ir spėriai nykstančius jaunus veidus. Girdėti, kad kažkur, o ne Tėvynėj, geriau...

Skaudu skaityti kaip tautiečiai svetur dirba ar vogia, kai tai galėtų daryti čia - savo tėvynės labui.

Ašara skruostu nurieda ir ant tėviškės šventos žemės nukrenta, kai ištiesus ranką į ją niekas neįsikimba: nebevertinama draugystė, iš meilės artimui liko tik pelai. Savęs tik žiūrim, sau patys tik esam draugai. O Tėvyne mylėtume tik, jei ji būtų pinigai.

Bet yra dar patriotų ! Tikiu, kad atsiras mane suprantančių, dvasios ąžuolų, augsiančių ir žaliuosiančių ant Lietuvos, net per didžiausias negandų sausras.

Visus tokius - su Kovo 11-ta !

Mokamos last.fm radijos apžvalga

Tai reikalas toks, kad susiklostė tokia situacija, kad nelabai begaliu(tiksliau, tai tingiu) vogt muziką. Tai paskaičiavau, kad tie keli užsieninės valiutos vienetai verti pabandymo - nusipirkau last.fm'o radijos mėnesiui.

Kas turi last.fm'o sąskaitą, tai galit ir patys 30 dainų perklausyt nemokamai ir išmėgint. Tai viskas ką galiu pasakyt, tai kad skirtumas sumokėjus pinigus atsiranda tik tas, kad gali klausyt daugiau negu 30 dainų. Tai problema lieka tik viena, ar verta šita paslauga tų ~10lt/mėn?

Asmeniškai(nes kas man galbūt trūkimas, kitam privalumas) atsakau - nelabai, bet pinigų nesijaučiu išmetęs. Kodėl nelabai? Todėl:
1. Kad nereiktų prasukinėt dainų reikia išsirinkt labai "siaurą" radiją. Pvz. Technical Brutal Death Metal. Kitu atveju siūlomos dainos bus nelabai tarpusavyje susiję.
2. Net ir tuo atveju jeigu išsirenki "siaurą" radiją, dainų garsumas nesureguliuotas, vienos groja garsiau, kitos tyliau.
3. Net ir tuo atveju jeigu išsirenki "siaurą" radiją, kartais įmeta pvz minutės ilgio albumo intro.
4. Pasirinkus, kad grotų tik dainas iš tavo "bibliotekos"(dainas atlikėjų kuriuos jau esi klausęs), leidžia dainas grupių kurių esi klausęs tris dainas prieš du metus ir greičiausiai perklausei tik dvi dainas, nes tau ta grupė nepatiko.
5. Pasirinkus, kad grotų tik dainas iš tavo "bibliotekos" , vengia grot dainas tų atlikėjų kurie pas tave topuose.
6. Dainų neina atsukt, užpauzint. Įmanoma, kad paleistų dainą iš naujo, bet tą daryt nepatogu.

Kodėl nesigailiu? Todėl:
1. Kai netingi prasukinėti dainas, tai gaunasi visai padorus grotuvas.
2. Kai pasirenki, kad grotų tavo biblioteką, tai kartais paleidžia kažkada seniai mėgtų, bet jau primirštų dainų.

Tai tiek.