Tik tik praėjau. Pagaliau.. Užtrukau, kaip ir visada ilgai, kaip visada dėl įvairiausių priežasčių. Tiesą sakant jau buvau bepraradąs motyvaciją, bet vis tik užsispyriau ir nusprendžiau, jau jeigu dabar neišeis, tai tada nebent po kokių penkerių metų, bet juk ką aš galiu žinot, kas bus po tiek laiko - dėl to lošiau itin sparčiai ir nors lengviausiu sudėtingumo lygiu, bet žuvau begalę sykių.
Galiu pasakyt, kad šis grajus vertas tų visuotinių liaupsių dėl visa ko - tikrai kokybiškas, išbaigtas, įtraukiantis, įvairus ir t.t. Bet, kadangi pirmos dalies nesu sužaidęs (seniai tai buvo, bet ana sudėtingesnė), tai pabaigos nesugaudžiau, kas čia kuris. Na, žinojau, kad tas kostiumuotas dėdė, tas pats iš pirmojo žaidimo, bet pavyzdžiui pats galas, tai kažkaip pernelyg netikėtai laisvas, - ne dėl to, kad jis žada tarsi tęsinį, o dėl pačio jo pateikimo.
PS. pasirodo, jog kūrėjai kurdami City 17 rėmėsi ir mūsiške sostine :]
2011 m. gegužės 10 d., antradienis
2011 m. gegužės 2 d., pirmadienis
kombo
Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti du kino filmus, kurie man nedavė ramybės pastaruosius dešimt metų. Na, gerai, perdedu. Gal kokis septynis. Juos bežiūrėdamas pamačiau, kad jie abu to paties režisieriaus!
Pakankamai seniai buvau skaitęs Hunter S. Thompsono "Baimė ir Neapykanta Las Vegase". Tiek seniai, kad skaitydamas antrąkart visiškai neprisiminiau nei siužeto (kuris, nėra itin griežtas) , ar minties (viena, manau, ji neapsiriboja). Todėl prisiminiau, kad taip ir nesu matęs šios knygos ekranizacijos, nors ir mėginau tą padaryti bent pora kartų, be to apie ją girdėjau tik gerus atsiliepimus. Taigi, susiveikiau ją, o tuo tarpu, prisiminiau kitą filmą, kurį taipogi bandžiau pažiūrėt kokis penkis kartus - tai "Dvylika beždžionių".
Skaičiau vienam tinklapy komentarą, esą kažkas išėjo iš kino seanso dėl to, jog paaiškėjo, kad filmas vis dėl to ne apie beždžiones. Na, aš jo nepajėgdavau, pavadinkime taip, pažiūrėt dėl kitų priežasčių - nieko nesuvokdavau kas daros, būdavo vėlu ir norėdavau miego. Todėl šįsyk žiūrėjau vidurdienį. "Baimę ir Neapykantą" išeidavo pažiūrėt tik iki tos vietos, kur visi bare virsta mėsėdžiais driežais. Tada dėžę išjungdavau. Bet praeitais metais žiūrėjau "Traukinių žymėjimą" kokis penkis sykius, tai žinojau, kad seansą pratempsiu, nors pratempęs galiu pasakyt, kad tai ganėtinai skirtingi filmai, neskaitant, žinoma, svaigmės.
Iš pradžių ėmiausi filmo ne apie beždžiones. Pradžia labai gera, puiki Williso ir Pito vaidyba, Madeleine Stowe irgi pasirodo šauniai. Kietas dekoras ir įdomus operatoriaus darbas iškart atkreipė dėmesį. Tačiau, kai prasideda masinis šokinėjimas laike, o pagrindinis herojus pradeda tikėti esą jisai iš tiesų beprotis, taigi visa ta velniava biškį sukelia painiavą galvoj ir netgi šiek tiek knisteli. Bet galas, beje, ne toks, kokio aš norėjau, padaro filmą išties gera kinematografine patirtimi. Peržiūrėjus noris pažiūrėt darsyk, nes pirmos peržiūros metu gana sunkoka sekti siužetą, trukdo tavo paties spėlionės.
Nors "Las Vegasas" žiūrėjosi lengviau, kadangi jo psichodeliškumas pagrįstas (tai ne koks fantastinis), buvo viskas (tarkim) aišku, nes tuo pat metu skaičiau knygą ir šiaip jis geresnis (pavyzdžiui, garso takeliu - akivaizdžiai, be to jame jaučias toks išbaigtumas, nėra vietų, kur pagalvočiau, jog čia kūrėjai galėjo kiek labiau pasistengt), tačiau taip ir nėpajėgiau jo peržiūrėt vienu ypu. Skėliau į dvi dienas. Žiūrėsiu dar ne kartą ir ne du, o atskiras scenas, tai galima sukt 100 sykių! Nors Johny Deppu itin nesižaviu, bet jo ir Benico del Toro tandemas šiame kūriny žudantis. Tiesa, man, kaip personažas kietesnis išrodo dr. Gonzo, - lifto, cirko-kazino-?, vonios, užkandinės scenose, - pradėjau vardint ir matau, kad apskritai visam filme jis nepakartojamas. Knygoj abu pagrindiniai veikėjai man maždaug lygiaverčiai; svarbu, jog ir šalutinių vaidmenų atlikimas itin stiprus, įsimintiniausias - greitkelio faras. Realiai vertinant, "Baimė ir Neapykanta" man tikrai nebūtų tiek patikę, jeigu po ranka nebūčiau turėjęs originalaus šaltinio. Dabar, kai galiu, bent jau pasiskaityti apie menkiausią smulkmeną, o kadangi dalis dialogų ir monologų tiesiog pažodžiui paimti iš knygos - viskas aišku ir tame aiškume atsiskleidžia tikrai daugiau prasmės. Vieniems šis filmas gali patikti dėl puikiai perteiktų haliucinacijų; kitiem dėl muzikos; dar dėl įsimintinos vaidybos ar frazių; išsakytų minčių apie amerikonizmą ar svaigulį. Arba, kaip ir man, dėl visų išvardintų. O gal ir daugiau.
"...did I say that? Or just think it? Was I talking?"
Pakankamai seniai buvau skaitęs Hunter S. Thompsono "Baimė ir Neapykanta Las Vegase". Tiek seniai, kad skaitydamas antrąkart visiškai neprisiminiau nei siužeto (kuris, nėra itin griežtas) , ar minties (viena, manau, ji neapsiriboja). Todėl prisiminiau, kad taip ir nesu matęs šios knygos ekranizacijos, nors ir mėginau tą padaryti bent pora kartų, be to apie ją girdėjau tik gerus atsiliepimus. Taigi, susiveikiau ją, o tuo tarpu, prisiminiau kitą filmą, kurį taipogi bandžiau pažiūrėt kokis penkis kartus - tai "Dvylika beždžionių".
Skaičiau vienam tinklapy komentarą, esą kažkas išėjo iš kino seanso dėl to, jog paaiškėjo, kad filmas vis dėl to ne apie beždžiones. Na, aš jo nepajėgdavau, pavadinkime taip, pažiūrėt dėl kitų priežasčių - nieko nesuvokdavau kas daros, būdavo vėlu ir norėdavau miego. Todėl šįsyk žiūrėjau vidurdienį. "Baimę ir Neapykantą" išeidavo pažiūrėt tik iki tos vietos, kur visi bare virsta mėsėdžiais driežais. Tada dėžę išjungdavau. Bet praeitais metais žiūrėjau "Traukinių žymėjimą" kokis penkis sykius, tai žinojau, kad seansą pratempsiu, nors pratempęs galiu pasakyt, kad tai ganėtinai skirtingi filmai, neskaitant, žinoma, svaigmės.
Iš pradžių ėmiausi filmo ne apie beždžiones. Pradžia labai gera, puiki Williso ir Pito vaidyba, Madeleine Stowe irgi pasirodo šauniai. Kietas dekoras ir įdomus operatoriaus darbas iškart atkreipė dėmesį. Tačiau, kai prasideda masinis šokinėjimas laike, o pagrindinis herojus pradeda tikėti esą jisai iš tiesų beprotis, taigi visa ta velniava biškį sukelia painiavą galvoj ir netgi šiek tiek knisteli. Bet galas, beje, ne toks, kokio aš norėjau, padaro filmą išties gera kinematografine patirtimi. Peržiūrėjus noris pažiūrėt darsyk, nes pirmos peržiūros metu gana sunkoka sekti siužetą, trukdo tavo paties spėlionės.
Nors "Las Vegasas" žiūrėjosi lengviau, kadangi jo psichodeliškumas pagrįstas (tai ne koks fantastinis), buvo viskas (tarkim) aišku, nes tuo pat metu skaičiau knygą ir šiaip jis geresnis (pavyzdžiui, garso takeliu - akivaizdžiai, be to jame jaučias toks išbaigtumas, nėra vietų, kur pagalvočiau, jog čia kūrėjai galėjo kiek labiau pasistengt), tačiau taip ir nėpajėgiau jo peržiūrėt vienu ypu. Skėliau į dvi dienas. Žiūrėsiu dar ne kartą ir ne du, o atskiras scenas, tai galima sukt 100 sykių! Nors Johny Deppu itin nesižaviu, bet jo ir Benico del Toro tandemas šiame kūriny žudantis. Tiesa, man, kaip personažas kietesnis išrodo dr. Gonzo, - lifto, cirko-kazino-?, vonios, užkandinės scenose, - pradėjau vardint ir matau, kad apskritai visam filme jis nepakartojamas. Knygoj abu pagrindiniai veikėjai man maždaug lygiaverčiai; svarbu, jog ir šalutinių vaidmenų atlikimas itin stiprus, įsimintiniausias - greitkelio faras. Realiai vertinant, "Baimė ir Neapykanta" man tikrai nebūtų tiek patikę, jeigu po ranka nebūčiau turėjęs originalaus šaltinio. Dabar, kai galiu, bent jau pasiskaityti apie menkiausią smulkmeną, o kadangi dalis dialogų ir monologų tiesiog pažodžiui paimti iš knygos - viskas aišku ir tame aiškume atsiskleidžia tikrai daugiau prasmės. Vieniems šis filmas gali patikti dėl puikiai perteiktų haliucinacijų; kitiem dėl muzikos; dar dėl įsimintinos vaidybos ar frazių; išsakytų minčių apie amerikonizmą ar svaigulį. Arba, kaip ir man, dėl visų išvardintų. O gal ir daugiau.
"...did I say that? Or just think it? Was I talking?"
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)