Triptikas. Prisukamas Apelsinas.

Pasidalinsiu keletu minčių kurias man sukelė šis jau klasika tapęs kūrinys, kuris, lyg kokia dievybė, įkūnytas trijose formose: rašte(A. Burgess), vaizde(S. Kubrick) ir garse(Sepultura). Bet trumpai apie ką visa tai.

Siužetas.

Kūrinyje pasakojama jaunuolio Alekso gyvenimo istorija. Vaikinas neregėto žiaurumo, tačiau turi potraukį ir estetiniams dalykams, ypač klasikinei muzikai. Bethovenas vienas mėgiamiausių jo kompozitorių. Aleksas su savo trim draugais naktinėja po miestą, retkarčiais primuša kokį niekuo dėta žmogų, išprievartauja merginą, apiplėšia parduotuvę ar pavagia mašiną. Tai tesiasi tol kol vieną naktį Alekso nepakiša jo draugai. Kalėjime jam pasiųloma išbandyti naują gydymo metodą po kurio buvęs nusikaltėlis tampa padoriu piliečiu. Aleksas pasiųlymą priima, tačiau išėjęs į laisvę tampa atstumtuoju. Jo neužjaučia šeima, už padarytas skriaudas keršija buvusios Alekso aukos. Apsiginti Aleksas negali, nes po gydymo į bet kokią su smurtu susijusią mintį jo kūnas reaguoja priešiškai. Trumpam pagalbos ranką ištiesia savaunaudiškų tikslų turintis vyriškis, kuris yra nukentėjęs nuo Alekso ir jo draugų, tačiau galų gale Aleksas nutaria pasitraukti iš gyvenimo ir nesėkmingai mėgina nusižudyti iššokdamas iš savo kambario. Atsigavęs ligonėje Aleksas supranta, kad jo jau nebekamuoja gydymo sukeltas priešinimasis smurtinėms mintims. Taip, blogio(?) pergale, baigiasi filmas. Knyga ir albumas pasibaigia gėrio(?) pergale - Aleksas susiranda merginą ir savo praeities poelgius pateisina šiais žodžiais „jaunystėj esi tarsi gyvulys. Na, gal ne tiek gyvulys, kiek tas žaisliukas malenky skardinis čelovek su spyruokle viduje, o iš nugaros kyšo raktas; brr brr brr – prisuki ir paleidi, ir jis itty pirmyn – eina kaip tikras, o broliai mano. Bet ittysugeba tik tieisiai ir bam bam bam trankosi į visa, kas pasitaiko kelyje, ir nieko padaryt su savim negali. Tai va, jaunystėj esam tarsi tokie malenky mechanizmai„.

Problematika.

Vienas pagrindinių nagrinėjamų moralinių klausimų yra gėrio savoka. Ar nesamoningai pasirinktas gėris tebėra gėris? Į šį klausimą mėginama atsakyti sugretinant dvi nesuderinamas dalis – smurtaujantį ir nepalaužiamą jaunuolį ir visa norinčią kontroliuoti visuomenę. Po gydymo Aleksas tampa auka ir apsispręsti, ar jo sulaukiamas atpildas yra pelnytas, ir ko yra vertas gėris, kai jį pasirinkusiam žmogui lemta tapti bejėgiu sutvėrimu, tenka skaitytojui/žiūrovui/klausytojui.

Čia iškyla kitas klausimas: kaip visdėlto reiktų vertinti visuomenę kuri iš žmogaus atima pasirinkimo laisvę ir jauną žmogų paverčia baikščiu padlaižiu? Juk ši metamorfozė tokia pat baisi kaip ir Alekso gaujos siautėjimai. Šis visuomenės ir jauno žmogaus kontrastas privečia žiūrovą susimastyt ne tik apie smurto, kurį savo kelyje skleidžia Aleksas, beprasmiškumą, bet ir apie visuomenės veidmainiškumą, ištvirkimą ir sadizmą, juk nesugebėdamas prievartauti, jis tampa silpnu individu ir grįžęs į žmonių pasaulį nesugeba džiaugtis savo „laisve“, todėl Alekso smurtas – tai kova prieš veidmainystės ir baimės kupiną, asmenybes verčiančią „prisukamais apelsinais“ visuomenę.

Nepaisant to, kad Alekasui be galo patinka „ultrasmurtas“, ne ką mežesnę dalį jo gyvenime užima ir menas. Jis šlykštisi kažkieno grubiai išdarkytomis freskomis, bei naktimis klausosi klasikinės muzikos. Dėl šios priežasties mums tampa dar sunkiau apsispresti į kieno pusę stoti, Aleksas nors ir labai žiaurus, tačiau jis tuo pačiu yra palyginti labai kultūringas ir estetiką vertinantis jaunuolis, be to jo smurtas trumpalaikis ir lokalus. Visuomenė atvirkščiai, pilna intrigų ir tironiško troškimo viską valdyti, o juk tai apima didelę grupę žmonių, o sukeltos pasėkmės ilgalaikės, be to iš istorijos žinoma, kad nė viena valdymo forma įvedinėjanti permainas per prievartą nėra išsilaikiusi ilgą laiką, o atneštos teigiamos permainos, jeigu tokių iš viso būna, pareikalauja neapalyginamai didesnių aukų.

Knyga. A. Burgess "Clockwork Orange"
Vertinimas 10/10

Nuo jos viskas ir prasidėjo. Galiu ją skaityt, lyg tūlas krikščionis bibliją, nuo bet kurios vietos ir jaust pasitenkinimą. Išties labai subtiliai ir išradingai Burgess'as įkūnijo savo vaizduotės vaisių. Būtina perskaityt.

Filmas. S. Kubrick "Clockwork Orange"
Vertinimas 9/10

Dauguma mano matytų ekranizacijų dažniausiai būna neitin vykę mėginimai ilgą, smulkmenišką, išsikerojusį ir ilgą knygos siužetą įspraust į poros valandų ilgio filmą, kūrio kūrimą varžo tiek dekoracijų/filmavimo aikštelių ribotumas, pačio režisieriaus vaizduotė ir aibė kitų kliūčių. Na bet Kubrick'as nebereikalo yra liaupsinamas, o Prisukamas Apelsinas, tapdamas puikia išimtimi, tai tik patvirtina. Žinoma daug prie filmo sėkmės prisidėjo ir puiki M. McDowell'o vaidyba.

Muzika. Sepultura - A-Lex
Vertinimas 6/10

Jeigu vertinčiau tik muziką, balas būtų aukštesnis. Tačiau kalbant apie bandymą natomis perteikt Alekso asmenybę ir jį supantį pasaulį - silpnokai. Knygoje siužetas aiškiai atskiriamas į keturias dalis kurios tarpusavyje tikrai aiškiai skiriasi kuriama atmosfera, tačiau albume to nesijaučia, dainose sunku atsekt knygos siužetą.

TadyZ

Psycho

Na, šįsyk per daug į kalbas nesileisiu, kas nori kiek rimtesnio tono kito šio kultinio režisieriaus ko gero dar kultiškesnio filmo recenzijos, prašom užmesti akį čia. Taigi, o apie šį šedevrą pirmiausia dera pasakyti, kad ažiotažas, suprantama, taip pat buvo didžiulis, nes "Psichas" minimas, kaip vienas baisiausių Hitchcock'o darbų. Be to, scena duše - viena iš garsiausių ir populiariausių siaubo filmų scenų, apskritai. Ją probėgšmais, pirmąkart iš begalybės, išvydau dar būdamas mažas per tv, kuomet rodė A. Hitchcock'o dalies filmų apžvalgą. Taip pat prieš žiūrėdamas šį kiną, dar perskaičiau straipsnį knygoje "1001 filmas, kurį turi pamatyti per savo gyvenimą" ir, žinoma, iš anksčiau buvau prisigaudęs pilna gandų, nuomonių ir komentarų, nes kaip minėjau, tai tikrai viena garsiausių, etaloninė siaubo filmų klasika.
Juodai baltas kino filmas pasižymi puikia vaidyba, dar puikesne siužetine linija ir idėja, kuri puikiai atsiskleidžia filmo bėgyje. Aiškiai jaučiamas logiškas scenarijaus progresas, kuris tik dar labiau įtraukia žiūrovą. Nors pabaiga netikėta, bet filmą užbaigiantis detalus, įvykių ekrane, paaiškinimas viską sustato į vietas. Nors iki pat finalo tikėjausi, jog prie visų išvystų blogybių nagus bus prikišęs, koks nors, šiuolaikiniuose siaubukuose toks populiarus, antgamtiškumas/paranormalumas, nieko panašaus. Ir būtent tai yra siaubingiausia filmo detalė. Taipogi pažymėčiau, jog visą filmą, ypač, jeigu jis tave įtraukia, neapleidžia įtampa (net jei ir nutuoki, kas atsitiks kitą akimirką), ypač prieš kraupias scenas.
Apibendrinimas būtų toks, kad šitas filmas sukurtas kone prieš pusę amžiaus, o kažkas jį tebežiūri ir tebevertina, kaip vieną geriausių savam žanre. Tuo viskas ir pasakyta.

stepanas