Achtung! Besiruošiantiems skaityti šią knygą arba žiūrėti ekranizaciją rekomenduoju neskaityti.
Gana netikėtai, dėka šiokių tokių sutapimų gavau šią klasikinę siaubo literatūros knygą dovanų. Seniai seniai mačiau filmą "Egzorcistas" per televiziją, ne taip jau seniai sužinojau, jog tai dar viena ekranizacija. O mane domina praktiškai visos knygos, pagal kurias pastatyti mano matyti (ypač geri) filmai, bet kalbant apie "Egzorcistą", tai tikrai negalvojau, kad ji gali būti išversta į lietuvių kalbą. Taigi, gavęs ją į rankas nuoširdžiai nustebau. Įdomiausia, jog ją išleido leidykla "žaltvykslė" ir tai antroji šios leidyklos mano skaityta knyga. Pirma buvo ne bet kokia, o turbūt viena garsiausių Stepheno Kingo knygų "Švytėjimas", beje, iš esmės išgarsėjusi taip pat dėl kultine tapusios ekranizacijos. Man įdomu, kodėl Eridanas išleidęs praktiškai pusšimtį šio siaubo literatūros grando kūrinių, nesugebėjo perleisti šio? Įdomu todėl, kad Žaltvykslės leidimas pasirodė labai seniai, dėl to buvo problematiška tą knygą rasti. Dabar dar pagalvojau, ar yra jie tam tope išleidę The Shawshank Redemption?
Na, bet kalba eina apie kitką.
"Egzorcistas" pradedamas keliomis citatomis iš įvairių šaltinių - Šventojo Rašto ir policijos įrašyto nusikaltėlių pokalbio telefonu. Tokia įdomi priešprieša, kažkaip iškart atkreipė mano dėmesį. Toliau sekantis prologas taip pat gana sėkmingai prisideda prie nerimastį keliančios atmosferos kūrimo, nors jokio aiškumo neįneša. Galiausiai viskas prasideda staiga ir be jokio paaiškinimo, - turiu omenyje apsėdimą. Taip, veiksmas rutuliojasi apie jį, tačiau konkrečių priežasčių nepateikiama.
Knygoje ryškus niūrios didmiesčio kasdienybės įvaizdis, kuris sukuriamas fragmentiškai. Ne tai, kad didmiesčio, bet iš vis šiuolaikinio pasaulio. Iš tiesų, tai net labiau slegia, negu pagrindinė istorija, nes su tuo tenka susidurti kiekvieną dieną.
Kitas pastebėjimas: rašytojas labai nuosekliai ir apgalvotai pagrindžia fikciją. Taip nuosekliai, jog šiek tiek imi ir abejoti tuo fiktyvumu. Remiamasi teologine, psichologine, filosofine ir bulvarine medžiaga. To pasekoje didesniąją knygos dalį bandoma įrodyti, kad apsėdimas tėra liga. Ir visai eilinė. Ilgainiui šis faktas, netgi šiek tiek įgrista.
Scenos, kurios iš esmės įsikirto atmintin po filmo, knygoje nėra išryškintos, apie jas tarsi užsimenama viso labo viena arba trimis eilutėmis. Be to, nežinau, kaip originale, bet lietuviškam leidime stipriausi keiksmažodžiai cenzūruoti, todėl dalinai nukenčia efektas. Tačiau, kai kurie aprašymai, iš esmės apie paslaptingus bažnyčios išniekinimus, tolygūs pornografijai. Įsimintiniausi yra dialogai su demonu, tiek savo tematika, tiek stilistika.
Eigoje išryškėja praktiškai visų personažų kritinė padėtis, tokiu būdu apsėstoji tarsi nustumiama į antrą planą. Sunkiausia ne jai, o tiems kurie su juo kovoja, ypatingai tėvui Karui (beje, geras vardas).
Knyga sukuria niūrią atmosferą, tirštą, kaip prakaitas atsibudus po košmaro. Parašyta, taip, kad su kiekvienu puslapiu pats smingi į tą beviltišką bedugnę, kurioje atsidūrę knygos herojai. Bet atstumas išlaikomas iki tam tikros ribos, ir skaitytojas išlieka tik stebėtoju. Dėl to atsiranda baimės efektas, įtampa, nervai. Iš tiesų, - sukuriama įtampa, atmosfera ir desperacija ši knyga išties unikali.
