Titanų kova

Ilgai laukę dar palauksim ir 2010 metais tikimės sulaukt dviejų tr00 nu-metal grandų-veteranų, vadinkite kaip tiktai norite... atgimimo??
Taip taip, kalba eina apie minėto žanro krikštatėvius koRn ir jų brolius deftonus.
Abejoms grupėms pastarieji keleri metai, mano akimis žvelgiant, nebuvo rožėmis kloti. KoRn, nepagrąžinsiu, mal((ė)) šūdą - to kulminacija laikyčiau kažkokį nesuprastą nepavadintą 2007-ųjų albumą. Deftones, atvirkščiai, išvis nieko nemalė - per tris metus nepaleido į pasaulį nieko konkretaus. Be to abi grupės išgyveno fundamentalių ir, atrodė, nesunaikinamų sudėčių pokyčius. KoRn paliko ne tik David Silveria, būgnais ritmus plakęs nuo 1993, iširo ir unikalus gitaristų duetas ęę.. Munky neteko Head :(
O Deftonų bosistas Chi po tragiškos avarijos pateko komon ir nors oficialiai turbūt niekada nebus "išbrauktas" iš narių sąrašo, bet šiuo momentu sunkoka įsivaizduot kada ateis ta akimirka, kuomet jis grįš į rikiuotę. Todėl, grupė norėdama tęsti karjerą, kaip pagalbinį muzikantą pasikvietė kadais su jais turavusios, o dabar jau iširusios Quicksand bosininką Sergio Vega ir pagaliau ruošia išleist kūrybą kompakto pavidalu jau šį vasarį.
KoRn'ai tuo tarpu 2009 m. oficialiai prisaikdino nauju nariu būgnininką Ray Luzier, grojusį tokiose komandose, kaip Stone Temple Pilots ir Army of Anyone.
Be to abi grupės po pertraukos sugrįžo prie savo pirmųjų prodiuserių - Ross'o Robinson'o (KoRn) ir Terry Date - žmonių, kurie prisidėjo ne tik prie garsiausių abejų grupių albumų, bet svarbiausia, jog padėjo joms iškilti.
O ir pačių albumų kūrimo procedūras nuspręsta atlikinėt tradiciniu būdu - patiems savo rankomis, susirinkus studijoje. Pvz.: kone visas paskutinysis Deftones albumas sukurtas ir įrašytas grupės nariams būnant atskirose vietose..!
Taigi, tikiuosi, kad laukiamieji CD bus sulaukti, tikrai stiprūs, išlaikę/sugrįžę kokybėn ir verti dėmesio. Ir biškį sugrąžins to praeitin nuėjusio nu-metališko kaifo.

Projektas Plokshtainis

Viskas prasidėjo taip seniai, kad net apytikriai datuoti pačią kūrybos pradžią darosi nebeįmanoma. Pati blogo idėja atsirado maždaug 2007-2008 metų sandūroje, tikriau ji tapo konkretesnė, nei iki tol.
Pagrindinis įkvėpimo šaltinis (man) buvo vieno iš plokshtainio bendraautoriaus abstrakcijos, dažniausiai išplėšto sąsiuvinio lapo apimties, rašytos-pieštos per pamokas.
2008 metų pavasarį atsirado laiškas kitam asmeniui, kuriame buvo išdėstytas konkretus pasiūlymas kurti internetinį blogą be apibrėžtos koncepcijos. Taip jau išėjo, kad pagrindine problema tapo pavadinimo galvojimas. Tik keletas, iš daugybės svarstytų pavadinimų: plokshtainis; shpizhinis_vaixxxaxxxas; variklis_be_sujungimu; zhara_team; joni... Atrodė, kad dėl šio nesutarimo idėja pasmerkta. Kai 2009 spalį, ji netikėtai entuziastingai atgaivinta.
Pradžią davė fiktyvi internetinė anketa. Pavadinimui pasirinktas kultinis patiekalas, kuris mokyklos laikais suvienydavo. Be to, praėjus tiems pusantrų metelių, susiklostė ir palankesnės technologinės galimybės pastoviai rašyti.
Nu ir ką... rašom.

Dą viens triptikas

Ir lygiai kaip praeitą kartą su tikrąja triptiko reikšme bendro turintis tik skaičių 3. Papasakosiu apie trijų renginių, vykusių toje pačioje vietoje, seriją.

Tai ir pradėsiu nuo vietos. Žmonės ją vadina Koldūnine. Įsikūrus ji Kauno pakrašty, pramonės rajone, toli nuo centro, tokiam didžiuliam garaže kurio koridoriumi drąsiai galėtų važiuoti sunkvežimiai, antrame aukšte, pramoniniams tikslams akivaizdžiai nenaudojamose, bet susibūrimams ir pasisėdėjimams pritaikytose ir net du aukštus turinčiose, patalpose. Už akių iškart užkliūva ant laidų besisupančios lempos, iš sienų kyšantys laidai, aprašinėtos sienos, linguojančios antro aukšto grindys, akivaizdžiai nudėvėti baldai ir kiti nerūpestingumą ir taupumą liūdijantys elementai. Tas mane sužavėjo, nes iki šiol gyvos muzikos tėra tekę klausyt arba koncertų salėse, arba klubuose, arba baruose, arba gamtoj. Be to visi tie elementai kaip niekur kitur gerai sukūrė pogrindžio ir "pasidaryk pats" atmosferą.

Taigi, pirmas koncertas. Spalio 11. Grojo Karma Jawless ir Inquisitor.
Susirast vietą nebuvo labai lengva, bet pavyko iš pirmo karto ir be klaidžiojimų. Visi keblumai kilo dėl gausybės posukių ir instrukcijose klaidingai surašytų atstumų. Kaip ir reikėjo tikėtis koncertas vėlavo. Žmonių buvo mažokai, kokia... emm... 30 gal. Priedo grindys, kaip vėliau paaiškėjo, kad nekiltų dulkės, buvo išpiltos kažkokiu, lipalą labai primenančiu, skysčiu. To pasekoje ilgiau pastovėjus vienoje vietoje batai prilipdavo prie grindų. Antram aukšte dargi pardavinėjo sriubą.
Pirmi(vos neparašiau į sceną) į kampą stojo Inquisitor. Kaip ir daugelį čia grojusių grupių juos mačiau pirmą kartą. Nustebino, kad tokia jauna grupė groja taip solidžiai. Kompozicijos buvo ilgos, įvairios ir sudėtingos. Chebra pavarė labai nuoširdžiai. Man patiko.
Paskui eilė atėjo Karma Jawless. Šituos jau kartą buvau matęs. Ir pirmas kartas manęs nesužavėjo, palyginus su tuo ką girdėjau įrašuose, gyvai atrodė labai blankiai. Tačiau Koldūninėje jie nurovė stogą! Nors, žinoma, bendrą įspūdį stiprino ir daugelis šalutinių, su muzika nesusijusių, faktorių: vokalisto nuogumas, gitaristo nepastovumas(nuo žodžio pastovėti), būgniniko nervuotumas, bosisto šaltumas, visiškai nejuokingi gitariso mėtomi bajeriukai ir juokingas publikos atsakas į juos. Iš viso šito gavosi neblogas šou.

Antras koncas. Lapkričio 11. Grojo Grind Crusher iš Norvegijos ir Definsect iš Kauno.
Atėjau į vietą jau vėluodamas, bet viduj buvo vos keli žmogėnai. Kaip paaiškėjo, buvau pats pirmas iš žiūrovų, kiti - organizatoriai ir muzikantai. Visi laukė norvegų bo anie tik ryte išvažiavo iš Sankt Peterburgo ir tik ką pasiekė Lietuvą. Laukimas užtruko ilgai. Dabar tiksliai nepamenu, bet man atrodo atėjau apie 19h, o gort pradėjo tik apie 22h. Sriubos šįkart nebuvo, tai tusčiu skrandžiu laiką stumiau skaitydamas antram aukšte primėtytą makulatūrą. Galų gale norvegai atvyko ir į kampą stojo Definsect. Tai buvo jų pirmas pasirodymas. Tas jautėsi. Ir šiaip, draivo trūko. Nors visumoj, tai buvo nemažai ir gerų vietelių. Užskaitau.
Po to norvegai. Varė energingai, bet kai tiek lauki, tai tikiesi kažko daugiau sulaukt. Aišku prie "scenos" maliausi atsakingai, nes grįžt iš koncerto nesuveltais plaukais kai groja grupė naudojanti piktus fūzus, reikštų, jog koncas buvo visiškai nevykęs. Be to jie ir grojo trumpokai. Visumoj koncertas vidutiniškas.

Trečias koncertas. Lapkričio 27. Apie jį jau buvau užsiminęs. Atvariau kai latviai Dehydrated Goat jau grojo. Į Disforija nespėjau. Latviai užkabino tą pačią akimirką kai tik juos išgirdau, todėl nieko nelaukdamas iškart puoliau į jau šėlstančią, ir per visus tris koncus gausiausiai susirinkusią, publiką. Taip gerai dėjo! Kaklo skausmai tik šiandien praėjo. Be to nepasišiūkšlino ir tris gabalus bisui sugrojo. Ždž, turi latviai tikrai labai gerų grupių.


Tai tiek. Belieka laukt tolimesnių koncertų.

Šunys

Nevyniodamas į vatą iškart pasakysiu, kad filmas Negarbingi Šunsnukiai man nepaliko didelio įspūdžio. Aišku teigiamų dalykų buvo nemažai, bet kai žiūri visų aplink liaupsinamą filmą tikiesi pamatyt kažką Tokio. Beje filmą mačiau tik kartą ir ganėtinai senokai, todėl neabejoju, kad pažiūrėjęs jį antrą kartą nuomonę pakeisčiau. Pirmiau apie teigiamus dalykus.

Personažas Hans Landa. Žydgaudys. Baisiai sumanus ir suktas veikėjas. Puikiai suvaidintas. Turi šarmo. Šiaip dėl šio punkto, tai NŠ man atitiktų paskutinę Bętmeno dalį kurioje, tuo labiau, nieko ypatingo, bet Juokdario personažas toks geras, kad filmą vien dėl jo verta žiūrėt antrą kartą.

Pradžia labai gera. Ją pamatęs buvau apsidžiaugęs, kad bus išties puikus filmas, bet minutėms bėgant entuziazmas blėso blėso... O praždia gera dėl to, kad labai gražiai nufilmuota, gražios spalvos, gera vaidyba, įdomus pokalbis(beveik monologas). Ždž, atmosfera perteikta kone nepriekaištingai.

O dabar minusai.

Hitleris. Būtų mano valia, tai jis pasirodytų tik pačioj kulminacijoj. O visi jo išlindimai iki tol ne tik, kad nebūtini siužetui, bet ir suvaidinti ir perteikti visai neskoningai. Ir išvis pats Hitleris atvaizduotas su antsvoriu, kiek paranoiškas ir bailys.

Filmas kaip ir apie niekšingų šunsnukių gaują, bet jame daugiausiai dėmesio skiriama kino teatro vadovei. Aš norėjau daugiau sužinot apie pačios gaujos veiklą, motyvus, metodus ir t.t. Man kilo daugiau klausimų, negu gavau atsakymų.

Aldo Rein personažas. Ai... Pernelyg amerikoniškas pasirodė. Labai konrečių priekaištų nesugalvoju, bet man jis nepatiko.

Suprantu, kad pats siužetas šiam filme nebuvo esminis komponentas. Gal labiau kaip priemonė leist pasireikšt personažam, nes tenka pripažint, jų buvo nemažai ir ganėtinai spalvingų. Tai vat, aš tikėjausi daugiau siužeto. Nors šiaip ir man pačiam šis mano priekaištas atrodo kiek apgailėtinas.

Reziumuojant. Filmas nėra blogas, vertas pamatyti ir jį žiūrint minčių, kad švaistomas laikas tikrai nekyla, bet, mano nuomone, visų tų liaupsusų ir aukštos vietoj IMDB jis nevertas.

P.s. tą pačią dieną dar pažiūrėjau ir 500 days of summer, tai tas man įdomesnis pasirodė.
P.p.s. Hans Landa labai panašus į vieną mano buvusį matematikos dėstytoją.

Kaip sutaupyti 40 litų

Atėjo laikas praktiniam įrašui kuris naudą atneštų ne tik man, kaip autoriui, bet ir kitiem - skaitantiem. O jei iš tikro, tai jis bus labai pagyrūniškas.

Taigi. Perki patį pigiausią bilietą(už trimpenkis) į Skylės koncertą pačioj tolimiausioj vietoj(dvidešimc trečioj eilėj). Prieš jam prasidedant apžvalgai visą salę ir nusižiūrai laisvų vietų. Grupei atlikus vieną dainą atsistoji ir nueini į pirmą eilę ir atsisėdi per patį vidurį, kur bilietas pats brangiausias(apie šempenki). 65-35=30Lt.

Pasibaigus Skylės koncui iškart varai į "koldūninę" kur koncas būna jau įpusėjęs ir niekas nerenka pinigų. Praeini pro duris lyg niekur nieko, pasikabini striukę ant išlindusio iš sienos drato ir eini mankštint kaklo. 10Lt.

30
+
10
=
40

P.s. Viena iš nuotraukoje matomų personų esu aš.

O, brol...

Neklysčiau teigdamas, kad Lietuva - krepšinio, alaus ir vairuotojų šalis. Jei dar būtų leidžiama važiuot įkaušus, ji taptų ir lietuvio svajonių šalim. Na, bet šį kartą ne apie tai... Šį kartą apie vairuotojus, liaudyje gražiai "šoferukais" vadinamus, ir dokumentą įgalintį žmogų tokiu vadintis. Tai, išdidžiai pristatau, Jo Didenybė - Vairuotojo Pažymėjimas.

Vairuotojo pažymėjimas - oficialus dokumentas, patvirtinantis jo turėtojo teisę vairuoti variklines transporto priemones ir jo asmens tapatybę. Iš figūros kortelė, tokia pat kaip asmens tapatybės. Ir tik visiškam nesusipratėliui ji gali pasirodyti nereikšminga. Tai raktas į naują, galimybių pilną, gyvenimą. Tai šviesos spindulys tamsoje(kaip ilgos šviesos tamsoje). Jis pakeičia gyvenimą... Kur eidamas nenueisi - nuvažiuot gali.

Nori ar ne - apima jaudulys. Mintys nukrypsta į dėtą vargą vardan šito gėrio. Į svajones dužusias ir gimusias naujai. Vairuotojai - prisiminkit. Grįškit į savo jaunystę, į 17/18 gyvenimo metus, ir atgaminkit gautą patirtį.

O kokių tik pletkų nėra. Jų netrūkdavo nei belaukiant galimybės pradėt vairavimo įsisavinimo kursus, nei jau po jų. Kaži ar dar yra kitas paauglio gyvenime etapas taip apsuptas kalbų ? Čia ir kyšiai, priekabiavimas, ir psichologinis, fizinis, spaudimas. Baisu. Beveik kaip vestuvės... Kai tu vargsti bandymas išsilaikyt bent jau iš ketvirto sykio finalinį egzaminą, girdi pasakojant: nusipirkau, mokėjau egzaminatoriui, prie manęs truputį priekabiavo. Tegul Lietuva - Marijos žemė, o pastaroji kraštas švogerių, bet didžiuma kitoniškų vairuotojo pažymėjimų įsigyjimo būdų - žmonių paskleisti monai.

Dar kiek apie pačius mokslus: praktiniai užsėmimai susideda iš dviejų dalių: aikštelė ir miestas. Aikštelė, dažniausiai nuošali vieta, pristatyta spalvotų stulpiukų ir vienspalvių padangų. Taipat pripaišyta baltų linijų tarp kurių tu įgusi laviruot taip, kad laikydamas egzaminą pirmą kartą klysi būtent aikštelėje. Žinoma nevisiems taip. Vieniems geriau sekas stumti į isivaizduojama garažą, kiti geriau pasirodo miesto gatvėse. Instruktoriams aikštelėse geriausiai sekas bendrauti mobiliu ar su kitu instruktorium, nors jei reikia pademonstruot savo vairavimo gebėjimus jie tai padaro nepriekaištingai. Bepigu per tiek darbo metų. Dar aikštelėje yra įsibėgėjimui skirta vieta. Apklausos nedaręs spėju, kad ją visi paima be didesnių sunkumų, nes tai tik kelias į juos. Mieste, tuo tarpu, įdomiau. Gali prisižiūrėt kaip vairuotojai pažeidinėja kelių eismo taisykles. Nekartą užgesti sankryžoje. Būna, kad tai sukelia aplinkinių piktumus, o tada įsikiša instruktoriai. Iškyla visai įdomūs konfliktai. Atminty ilgam lieka: "važiuok greičiau/lėčiau", "praleisk pėščiuosius/ko čia stovi","išvengk duobių/nevažiuok kelio viduriu". Po tokių, ir eilės panašių, mokinimų supranti kam tos sveikatos patikros prieš pradedant mokintis. Nekiekvieno sveikatai tai atlaikyt. Teorinė dalis lengviau. Reikia suprasti kas vyksta, bet greičiau įsikali galvon duodamus spręsti testus ir taip tampi visai neblogu kelių eismo taisyklių žinovu.

O kas tiesa tai tiesa: geriau eit mokintis šio "amato" prieš tai juo neteisėtai užsėmus. Žinau, kad policija už tai skaudžiai drausmina, gal ir pačiam ne tas jausmas kaip teisėtai, bet tai veikia. Įgavus patirties tik lengviau. Va prasilenkiau kaime su vienu nesenu penkiolikamečiu lekiančiu su tėvų mašina. Gerai, kad dar tik kaime... Nors pats esu tikras, kad jei taip bučiau važinėjęs be leidimo - policijos neišvengčiau. Kaip nekiekvienam lemta įsigyti vairuotojo pažymėjimą iš pirmo karto, taip ir nekiekvienam važinėt be jo.

Valstybinio egzamino laikymas vėl nauja, ir pakankamai savita, patirtis. Gerai jiai ji ilgai neužsitesia... Apie egzaminatorius kalbama kaip apie monstrus iš kitos planetos. Viena galiu garantuot: skirtingos miestuos jie skirtingi(kaip žmonės, ne kaip monstrai). Ir tikrai ne visur vienodai mandagūs ar linkintys tau tik gero. Nors ko jie linki sunku suprast. Ar pinigų nori, ar tik sąžiningai bando atlikti savo darbą. Jau ankčiau buvau užsiminęs, kad yra šnektos jog prie merginų pasiglaustyt mėgsta. Jei egzaminuojamas objektas gražus, vairuoja netaip gražiai, tai priekabiavimas puikus papildomas šansas. Tie patys egzaminatoriai tik vyrai. Matomai dar ir sveiki... Tegul padaro ezaminatorius moterims moteris, o vyrams vyrus ir baigtas kriukis. Dar apie egzaminatorius sakoma šitaip: "Va pas tą su bardza niekas neišlaiko, o pas tą ryžais plaukais visi". Arba:"Nuo 9h iki 11h išlaiko visi, o vėliau niekas". Prietarų visur esti... O kai dabar pagalvoju, tai aš toks nevykęs, kad laikęs valstybinį praktikos egzaminą, solidžius dvejus metus, neatsimenu egzaminatorių pavardžių ir net jų skiriamųjų išvaizdos bruožų. Pvz: kokio apgamo už ausies.

Net ir mažos Lietuvos keliai ilgi. Lygiai taip ir kalbos apie vairuotojus ir jų pažymėjimus galima atrasti ir atrasti. Bet, kaip sakoma, geriau viena kartą pajust nei dešimt skaityt. Tada ir patys žinosit kaip ten viskas būna, kuo tikėt, o kuo ne. Atminkit kolegos: Geras vairuotojas - drąsus, pasitikintis savim ir pėščiuosius laikantis kėgliais.

Iki susivažinėjimo.

Kablys - Nepasitikėjimas

Taip jau būna. Atrodo nėr ką klausyt - naujai išgirsti garso takeliai nežavi, senai pamėgti garso takeliai nebežavi. Nesakau, kad dainų kurias mėgau anksčiau nemėgstu dabar, tiesiog norisi patirt tą atradimo džiaugsmą kai primą syk klausai dainą ir sakai/galvoji/jauti "va čia tai geeeeeras!". Buvo taip su daugelio grupių dainomis. Anksčiau. Dabar, aišku, irgi susižaviu karts nuo karto kokia banda, bet "kablio" nepagaunu. Nemanykit, kad sakydamas "anksčiau" čia kalbu apie savo jaunas dienas kai dar klausydavau KoRn'ų. Ne ne, vat kad ir šią vasarą buvau ant Leprous užsikabinęs, o pavasarį dargi kaifavau nuo Klone. Tiesiog šis vasaros atradimas buvo pats paskutinis ir jau tuoj butų pusė metų kaip jokių perliukų nesu atkasęs. Manau jau nesunku numanyt, kad tuoj imsiu pasakoti apie vieną pastarųjų dienų atradimą. Teisingai!

Vieno iš Plokshtainio autorių dėka prieš keletą savaičių nugirdau, o prieš daugiau nei savaitę išgirdau vokiečių penketo Disbelief kūrybos trupinių. Aišku jeigu kelesdešimt tūkstančių tonų sveriančius akmens luitus atskilusius nuo Everesto kalno papėdės galima vadint trupiniais. Šia neaiškia alegorija norėjau pasakyti, kad tos kelios dainos buvo tokios iš koto verčiančiai geros, kad man net neliko abejonių, jog šios chebrytės kūryba būtinai reiks pasidomėt giliau.

Taigi. Išleidę jie nuo 1997 metų net aštuonis pilnus albumus. Aišku, ne rekordinis produktyvumas, bet ir tikrai ne vidutinis. Tiesa sakant, apart pilnų albumų jie daugiau nieko ir neleidžia, su EP, split'ais, singlais, laivais ir DVD nesiterlioja.

Gerai, kuo jie man patinka?

1. Daug energijos.
2. Žiauriai geras vokalas.
   
3. Sąlyginai lėta, bet nenuobodu.
4. Sąlyginai paprasta, bet nemonotoniška.
5. Tekstai paprasti, bet ne prasti.
   
6. Melancholiška, bet netiesiogiai.
7. Atmosferiška, bet netiesiogiai.

Apie kaikuriuos punktus plačiau:
1. Čia kaip ir viskas aišku.
2. Na, šiaip jau vokalui didelės reikšmės neteikiu. Arba patinka arba ne. Arba dera prie bendro skambesio arba ne. Aišku atkreipiu dėmesį į kai kuriuos balsus kuomet jie tikrai yra išskirtiniai(Gojira, Zimmers Hole, Cryptopsy, Psycroptic ir t.t.), tačiau daug didesnė krūva grupių yra mano normuojami pagal kątik išrašytus kriterijus. Na, bet Disbelief'ų vokalas pakliūna į tą mažesnę krūvelę kai vokalas vertinamas ne tik kaip instrumentinę dainų dalį pagyvinantis ar grupės pasaulėžiūrą reprezentuojantis komponentas. Jagger'io(vokalisto pravardė) gerklės skleidžiami garsai man patinka pirmiausia dėl tembro, kurio dėka atrodo, kad kiekvienas žodis tariamas atiduodant paskutines jėgas. O tai yra pakankama salyga susidaryti įspūdį, jog dainuojama labai nuoširdžiai ir įsijautus. Tai labiausiai ir žavi. Nuoširdumas.
3. Dažniausiai klausausi greitos muzikos, o lėtomis kompozicijomis susižaviu išskirtinai retai. Tačiau nemažą dalį Disbelief kūrybos galima traktuoti kaip lėtą muziką, bent jau lyginant su tempais grupių kurių dainų klausausi dažniausiai. Todėl jei grupė mano muzikiniame skonyje sugeba įsipaišyt kaip išimtis, tai ją miniu tik geru žodžiu.
4. Paprasta dainų struktūra iškart sužavi, tačiau taip greitai ir atsibosta. Nesakau, kad Disbelief muzika labai primityvi, tam juk ir buvo tas "sąlyginai", na nevaro jie kaip Dying Fetus. Tai vat nepaisant to, kad struktūra primityvoka, dainos nepabosta ir po 20 peklausymų.
5. Pagrinde, tai tematika apie depresiją, melancholiją, santykį su savim, religiją. Tačiau dainų tekstai neišplėtoti ir mažos apimties, daugelyje dainų daug kartų kartojama viena ir ta pati eilutė. Pvz "It's simple there;Do you really get sick?;God? Master!; Rewind It All". Bet dėka jau mano aprašyto vokalo tas nei kiek neįkyri ir neatsibosta.
6. ir 7. Dažniausiai atmosferiškumas ir melancholiškumas kuriamas klavišinių, monotoniškų rifų, nutęsto dainavimo ar dar velniai žino kokių būdų pagalba. O pas Dizbilyfus atrodo, kad jie net nesistengė kurt atmosferiškos ir melancholiškos muzikos, bet taip tiesiog gavosi. Išvis man pačiam keista kaip šitam sąrašėly sugretinau 1,6 ir 7 punktus, bet taip jau yra.

Šiaip jau turėjau norą pakomentuot kiekvieną albumą atskirai, bet supratau, kad kiekvienam skirčiau arba per mažai dėmesio, arba per daug. Vistik aštuoni albumai ne baika. Tačiau paminėsiu, kad ankstyvojoj jų kūryboj labiau išrėškėję 3,6 ir 7 punktai, vėlesnėje 1,2 ir 4.

Gerai, o pabaigai, tiems kurie mano žodžiais netiki - viena daina kurioje, mano nuomone, didesnėm ar mažesnėm proporcijom, sutalpinti visi septyni punktai ir atsiskleidžia visas Disbelief grožis ir elegancija. Daina, deja, pateikta ne pilna. Taigi jei jau radot laiko daskaityt iki šio sakinio, tai būkit malonūs ir skirkit dar keturias minutes, skaityt jau nereiks, tik žiūrėt ir klausyt.

Disbelief - Rewind It All(Death or Glory)

Apie veiksmafilmius (Real Action)

Didelė žmonijos dalis sieja save su filmais, muzika ar knygom. Tai ir hobis, ir geras būdas praleisti laisvą laiką. Taipat gali pagelbėti bandant rasti prieþastį susitikt su panele ar ieškant lengvos, bet ir įdomios pokalbio temos(šnekta apie orą, atsiradus "Youtube", tapo nebemadinga.)

Nesu kuo kitoks ir aš. Noriu pasipasakoti apie filmus. Manau, pas mane, būtent jie labiausiai verti jūsų dėmesio. Tekstą dedikuoju žmonėms kurie supras mane ir supras tai ką rašau.

Esu didelis Veiksmafilmių gerbėjas. Viską žinantys nepulkit kaltint manes nemokant padėt tarpo tarp žodžių ir nemaišykit veiksmafilmių su veiksmo filmais. Tai visiškai skirtingi dalykai. Jai manim netikit klauskit filmų režisierių. Patvirtins.

Kas tai yra veiksmafilmis ? Trumpai: filmas kuriame svarbiausia veiksmas. Visai nesvarbu filmo ilgumas, aktoriai, veiksmo vieta ar siužetas. Svarbu VEIKSMAS. Nuo veiksmo turi pašiurpti oda, padažnėti kvėpavimas, o kraujas subėgti į galvą. Nuo ekrano atsiplėšti neina... Va tai yra geras veiksmafilmis ir pajust jo gerumą nereikia jokių 3D akinių.

Iš aprašomo žanro man labiausiai patinka filmai kuriuose už aktorius būna žmonės. Įdomu stebėt... Čia atsiskleidžia "natūrali vaidyba". Vai neduok dieve tokiam filme jaustųsi dirbtinumas. Išsyk ne tas... Manau tokiuos filmuos besifilmuojantiems aktoriams sunkiau užvis nei visiems kitiems. Net ir trumpam filmui reikia didelio fizinio ir dvasinio stiprumo, o ką bekalbėt apie ilgus, kelių dalių, filmus ? O jai dar vaidinama masinėse scenose. Šių filmų sudėtingumo kartelė iškelta labai aukštai. Žanras visa galva aukštesnis už kitus.

R. Linares, L. Vicious. Tai gero veiksmo sinonimai. Jau daug buvau matęs kai susidūriau su jom, bet nebuvo prieš tai tokio veiksmo kuris mane šitaip įkaitintų ir užvirintų kraują... Reiktų dar paminėt, kad žanro lyderės moterys. Čia atsiskleidžia, kad moterys gabios nemažiau nei vyrai. Nors vadinamos silpnąja lytim, bet atlaiko daugiau sunkios vaidybos durių nei vyrai. Ironiška, bet tarp pačių moterų šie filmai nėra tokie populiarūs kaip tarp vyrų. Sieju tai su moterišku pavydu daugiau pasiekusioms...

Užbaigiant reiktų įšaut truputį deguto į medaus statinę. Viskas, deja, įskaitant ir veiksmafilmius prastėja. Veiksmas tampa pasikartojantis, dažnai neintriguojantis, na, bet dar gausu filmų kurie privers atsistoti ir mėgautis tikru veiksmu.

Nuo savęs galiu rekomenduot - žiūrėkit veiksmafilmius. Kiek turiu pažįstamų, visi juos giria ir sakos jų dėka tampantys žaismingesni, išradingesni, kitaip žvelgiantys į moteris.

Žanras apima pačius įvairiausius veiksmo tipus. Kiekvienas atras tai kas jam tiks ir patiks.

Kaip Viatrophy klausėm

Lapkričio trylikta, penktadienis, atžymėtina diena. Tokia ji dėl įvairių prietarų supančių ją. Tokių tryliktų penktadienių šiais, 2009, metais apturėta tik trys. Retas reiškinys, veik kaip gimtadienis, tad nekeista, kad jis nelieka nepastebėtas. Jaunimui tai puiki proga švęsti.

Neatsiliekam ir mes. Mes: aš ir dar du piliečiai. Kaip atžymėsim atžymėtiną dieną planavom iš anksto. Gmail tarpininkaujant buvo nubalsuota sėsti mašinon, važiuoti kur ir perklausyti vieną muzikinį albumą. Pasiūlymų kur ir ką daug nebuvo, tad vieta ir albumas išrinkti be didesnio vargo.

Vieta - Pajevonys. Pajevonys - žemės vidurys. "Tarpe Virbalio ir tarpe Vištyčio, Tarp Bartninkų ir Prūsų granyčios, Ten aukštas kalnas, Jevonis vadintas. Žaliomis pušelėmis viršus apsodintas. ... Tuojau po kalnu upelis Jevonis, nuo to ta vieta vardu Pajevonys". Taip T. Senkauskas rašė... Mums tai geografiškai patogi vieta, apsupta nemažiau prietarų nei pati penktadienio tryliktoji. Mūsų rajone tai budulių kultūros sostinė. Čia visada kas nors vyksta. Čia vieta kurioje buvęs, gali, net gi privalai, pasigirt.

Albumas - Viatrophy. Išsyk buvo galvota apie lietuvių muziką, bet patriotiškumo mumyse pritrūko. Buvo parinkti minėtieji "Viatrophy", muzikantai iš "United Kingdom". Pasak vienos interneto svetainės jie groja Death Metal/Metalcore. Susibūrę 2005 metais. Grupę sudaro 5 asmenys. Šiai dienai išleidę vieną sveiką, vieną EP ir vieną demo. Jie tapo mūsų pasirinkimu, nes viens pilietis taip norėjo.

Apytiksliai 20.00h buvau paimtas iš namų ir trumpesniu keliu judėjom Pajevonin. Dėl to trumpesnio kelio kilo šiokių tokių nesusipratimų, bet man užsięčaupus jų neliko. Pasiekus centrą išvydom jaunimo. Iš arti neveizėjus, galima numanyt, kad buvo švenčiama šventė. Susitikom ir policijos automobilį. Atmetus
idėją stot prie jos ir daryt ko atvažiuota, judėjom atgal. Nusivylus
per trumpai dirbančiom krautuvėm, klaidžiojimai ilgai nesitesė. Apsistojom prie Pajevonio ežero krantų, tamsy labai gražioje vietoje.

Prie savęs turėjom giros pūslę, tabako ir jau minėtą įsirašytą muzikinį albumą. Kas visiškai nepiratauja tegul kabina mane ant kryžiaus...

Ir pradėjom. Albume yra aštuonios dainos. Atskirai nepavardinsiu, bet bendra trukmė nėra ilga. Klausos smagiai. Išjudina. Man trumpumas tapo ir savotišku privalumu. Trumpai, bet įspūdingai... Albumas susilaukė katučių ir kitokių ovacijų.

Klausant buvo surūkyti du suktiniai, visos giros išgerti nepajėgta. Užtvirtinta, kad net neturint koncertinių kolonėlių, muzikos klausytis mašinoje malonus reikalas. Perklausius albumą, dar kiek palūkuriuota ir judėta atgal.

Krikštynų įspūdžiai po metų pertraukos

O buvo taip, kad po savo krikštynų universitete, perskaičiau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, jog organizuojamas rašinėlių apie jas konkursas. Nusprendžiau pabandyt ką nors sukompiliuot, bet taip jau išėjo, kad visko papasakoti iki termino galo nespėjau, tad rašinys liko archyve. Praėjo daugiau negu metai, nuo tų iš ties įsimintinų (skaityti toliau) įvykių, tad šia proga ir ne tik, nusprendžiau šį nepabaigtą pasakojimą patalpinti čionai. Kada turėsiu ūpo, gal ir pabaigsiu...

Mane buvo įspėję apie ne itin humaniškas krikštynas kitose aukštojo mokslo įstaigose (ganduose dominavo žodžiai purvas, kiaušiniai, makaronai, kalkės, miltai, kečupas ir panašūs.). Be to turėjau nemažai karčios patirties iš prabėgusių mokyklinių dienų. Todėl nenuostabu, jog būsimai šventei pasiruošiau rimtai – kerzai, kamufliažas, ne pačios aukščiausios „prabos“ rūbai ir, žinoma, atitinkamas nusiteikimas. Ne, bijoti, nieko nebebijojau, nes to, ką teko patirti, minėtais mokyklos laikais, turbūt niekada daugiau, nieko panašaus nepatirsiu. Kaip bebūtų, bet visai netrukus, po oficialios istorikų krikštynų pradžios, supratau, jog šis renginys tikrai nepatvirtins girdėtų gandų.
Taigi, kai tik visi susirinkome po Istorijos fakulteto liepa, iškart buvome suskirstyti į dešimtį grupių. Kaip ir reikėjo tikėtis, tuoj pat paaiškėjo, kad Universiteto ribose neapsistosime, o teks leistis į sostinės centrą, pagal duotą užuominą ieškoti tam tikrų objektų. Ir ieškoti greitai, kadangi objektų kiekis – dešimtis. Išlindus pro stilizuotus „vartus“ pasileidome bėgte link pirmojo objekto. Jau ties Prezidentūra mums sprogo įduotas balionas (kuriame buvo saugoma finalinė užuomina ar kažkas panašaus, nebeprisimenu). Nekreipdami dėmesio į techninius nesklandumus bėgome toliau, nelėtindami tempo, todėl praktiškai iškart mūsų komanda ištįso, t.y. suskilo į maždaug tris grupeles, o visi susirinkdavome tiktai galiniame punkte, taigi prie objekto. O „punktuose“ mūsų laukė gražiai pasipuošę personažai iš įvairių pasakų, parengę mums įvairiausių užduočių.
Ko tik nereikėjo daryti: valgyti nemažą česnako(!) gabaliuką, lįsti pro improvizuotą tinklą, „prakalinėti“ degtukus praeiviams šalia „Stiklių“, dainuoti (tiek atsitiktiniam žmogui, tiek pasipūtusiems bajorams) ir, žinoma, finalinis uždavinys su miegančiomis gražuolėmis, kurį išsprendėme, nors ne pagal reglamentą, bet ganėtinai originaliai. Užmokestis už sėkmingai įvykdytas misijas – ant kūno, dažniausiai veido, išpiešta istorinė data, kurią, beje, patiems reikėdavo pasakyti. Tiesa, tada gaudavome sekančią užuominą, kurią iššifravus, aiški pasidarydavo tolesnė judėjimo kryptis.
Įveikus maždaug pusę atstumo, supratau, kad kerzai šiose krikštynose – ne patys geriausi palydovai. Dvi mano bendražygės, tą suprato kiek anksčiau ir jau kuris laikas pėdino... basos, tiesiog ant kojinių. Šlapiu rudeniniu asfaltu. Po kurio laiko, neturėdamas kito pasirinkimo, jei norėjau judėti toliau, taip pasielgiau ir aš. <...>

Mirštantis Vaisius - Atsidavimas Ištvirkimui.

Na, bent jau taip leisdamas sau šiek tiek painterpretuoti išversčiau naujojo Dying Fetus albumo Descent Into Depravity albumo pavadinimą.

Kadangi čia anei jokia oficiali recenzija, o grynai asmeniškas minčių srautas dedikuotas šiam muzikiniam tvariniui, leisiu sau nesilaikyti jokių struktūrinių teksto kūrimo normų. Beje kadangi čia pirmoji tokia laisva recenzija, tai vietomis dar šiek tiek papostringausiu apie savo požiūrį į muziką plačiąja prasme. Pradedu.

Na ir ką aš matau viršelyje? Ogi mėginimą, šiuo metu brutalaus defo grupių albumų viršeliuose ytin mėgstamo vaizduoti, post-apokaliptinio miesto peisažo fone atvaizduoti trumputę, tačiau daug žadančią, žudiko(ir būtinai) maniako gyvenimo atkarpėlę. Apie tai, kaip nekeista, dainų tekstuose plačiau neužsimenama. Bent jau tiesiogiai. Žinoma, interpretuojant šio albumo tekstuose eskaluojamą pasidavimo/melo/išdavystės/parsidavimo/susvetimėjimo temą, būtų galima manyti, kad šautuvą laikantis žmogus yra albumo "herojus", ponas pasaulio švarintojas, kurio sekanti auka - klausytojas. Suprask žmogau, kad prisidirbai ir tau jau atėjo paskutinioji. Šiaip ar taip, viršelis manęs nesužavėjo, nors, kaip matote, minčių sukėlė. Tas yra gerai.

Muzika. Žinoma, apie gitaras, būgnus, bosą ir vokalą pakalbėt privalu, tačiau, bent jau man, baisiai nesinori. Jeigu apie šį albumą būčiau kalbėjęs prieš kokius keturis/penkis metus, kai Korn'ų era ėjo į pabaigą ir jau ėmiau domėtis sunkėlesnė muzika, tai TOKS grojimas būtų tikrai išvertęs iš koto. Dėstyčiau čia mintis kaip nesveikai Galageris mala gitara, kad Viljamsas taip greitai būgnais gali grot tik prie aukštos įtampos srovės pajungtas, ar dar kokią panašaus lygio nesąmonę. Bet dabar, kai tokio lygio grojimo skirtingų albumų per savaitę prasuku bent kelis, tai sakydamas, jog Dying Fetus groja kažkaip labai kitaip, labai techniškai, labai novatyviai, ar dar kaipnors kitaip labai elgčiausi ne tik, kad nesąžiningai, bet gal net ir veidmainiškai kitų grupių atžvilgiu, nes, pvz, kad ir dabar mano ausis pasiekiantys Engaged in Mutilation grupės Population: Zero albumo garsai tikrai nenusileidžia Dying Fetus'am savo techniškumu, natų takte kiekiu, blast byt'ų beprotiškumu ar dar velniai žino kuo.

Užtai dainų struktūra, susigrojimas ir rifai! Vat čia yra kertinis akmuo. Gali grot kaip tik tau patinka gerai, bet jei nebus, taip vadinamo draivo, tai iš manęs gero žodžio nelaukit. Aišku žodis "draivas" yra slidi sąvoka. Plačiam kontekste, tai draivas yra kai klausydamas muzikos negali nelinksėt galva. Brutalaus defo kontekste draivas dar būna ir tada, kai beklausydamas gabalo nejučiom stipriai suspaudi kumštį ir pagalvoji, o gal net ir garsiai ištari, "va čia tai JĖGA!". Tai vat šią savybę Atsidavimas Ištvirkimui turi. Ir išvis, tarkim titulinės dainos Descent into Depravity baigiamasis rifas, tai yra taip arti tobulybės, kad net sunku aprašyt. Dėl to ir neaprašysiu, patys paklausykit. Ten tą rifą varganus du kartus pakartoja, bet šitoj vietoj chebra labai sumaniai padarė, nes jei tas rifas daug kartų kartotųsi, tai anksčiau ar vėliau pabostų, o dabar esi vos ne priverstas perklausyt visą dainą, kad tik išgirstum tuos paskutinius akordus, na, o beklausydamas dainos vis iš naujo ir iš naujo pradedi joje atrast vis naujų potepių kurių neišgirdai prieš tai. Aišku čia tokia vieta albume ne vienintelė. Visos dainos turi bent po vieną, kitos ir po daugiau vietų kurios tikrai rauna stogą, o vat turbūt geriausia kompozicija visam albume - Shepherds Comandment - tarsi vienas už kitą geresnių leto tempo rifų ir greito tempo blastbeat'ų rinkinukas. Ai, dėl blastbeat'ų, šitą terminą naudoju dviem atvejais - apibūdindamas būgnininko kojų darbo greitį ir kalbėdamas apie labai greitas kūrinių vietas. Aišku čia galima ginčytis dėl antrojo punkto vartosenos tinkamumo, bet jau taip istoriškai susiklostė ir nieko čia nepadarysi. Reziumuojant šią pastraipą - draivo yra.

Dar vienas svarbus punktas turintis glaudų ryšį su aukštu albumo įvertinimu yra garso kokybė. Instrumentai turi girdėtis ir neužgošt vienas kito! Su mano aprašomuoju viskas tvarkoj.

Kai muzika tikrai patinka, tai tada jau imi skaitinėt dainų tekstus, nes, pripažinkim, norint juos išgirst, tai jau mažiausiai konservatoriją reik būt baigus. Tai pajuokavau! Kaip jau minėjau, vyrauja su sąžinės neturėjimo klausimais susiję temos ir su sąžine nesusiję sprendimai rasti išeitis iš įvairių nepatogių situacijų - pvz kai tave išduoda, apgauna, pasinaudoja ir t.t., pailiustruosiu šį teiginį mažu pavyzdžiu:
Your back-stabbing morals have taken away my life
My conduct in your torture must make it worth it
laisvas, ketvirtą anglų kalbos lygį bebaigiančio studento, vertimas būtų maždaug toks:
"Tavo išdavikiška moralė sugriovė mano gyvenimą
Mano indėlis į tavo kančias yra to vertas"
Šiaip ar taip tekstai tikrai ne patys įdomiausi skaityti, o ir perdėm į juos gilintis didelio noro nekyla. Aišku galima džiauktis, kad į visas puses netyška kraujai ir nėra kviečiamas Šėtonas, pastarųjų tematikų šalininkai, ne tik, kad nedomina, bet dažniausiai dar ir nuvilia.

Originalumas. Na, šito tai jiems trūksta. Aišku galima pradėt filosofuot, kad grupė grojanti brutalų defą būti originali, iš esmės, nelabai ir gali. Kitaip tai būtų progressive death, deathcore, melodic death ar dar koks nors kitas gėdą užtraukiantis požanris. Toliausiai kur galima nuklysti, tai nebent į technical death ar blogiausiu atveju death/grind. Šiaip ar taip su konkrečiu stiliaus įvardinimu man visuomet kyla problemų, todėl šia tema perdaug nesiplėsiu. Man Dying Fetus yra Brutal Death Metal, tačiau panašiai grojančių grupių esu girdėjęs ir daugiau ir jų iškelt kaip tikrai įpatingų savo žanro rėmuose negalėčiau.

Ok, reziumuojant: draivo yra +5, groja techniškai +1, geras garsas +1, lyrikos visai nieko +1, originalumo +0, viršelis +0. 8/10.

Jau minėjau, kad čia jokiom taisyklėm nepataikauju ir jei rašysiu sekančią recenziją, tai galiu ir pagal visai kitus kriterijus albumą vertint. Cha cha cha.

Na ir pabaigai pitkoji Dying Fetus trijulė. Iš kairės: bosistas Beasley, Dying Fetus įkūrėjas gitaristas Gallagher ir būgnininkas Williams:

Kaifas už velnio tuziną

Jaučiu nostalgiją (iš kur ji?) senesniam skambesiui, ypač alternatyvios muzikos pradininkams. Tokiais laikyčiau ir Foo Fighters. Todėl perpirkęs 1995 metų pirmąjį jų darbą, tikėjausi, jog tos nostalgijos gausiu užtektinai. Džiaugiuosi, jog lūkesčiai pasiteisino. Taip jau išėjo, jog paskutiniu metu atradau keletą melancholiško skambesio, stipriai mane veikiančių gabalų - šiek tiek Depeche Mode, the Verve "Already There", viena žymesnių shoegaze žanro grupių slowdive kūrybą. Visa tai mane atitinkamai nuteikė būsimai Foo albumo perklausai. Be to, gerai žinojau su kuo turiu reikalą: "Everlong", "Big me", "Times like these" - nuostabūs muzikos kūriniai, kuriuos atrandu vis iš naujo ir iš naujo.
Kalbant konkrečiai apie "Big me" - tai vienintelė daina, kurią žinojau iš šio albumo dar nuo 2007 m. vasaros ir kuri, pamenu, padarė išties neišdildomą įspūdį. Be to, tai vienas iš nedaugelio muzikinių kūrinių, kurį moku pagroti nuo pradžios iki galo (tokių pas mane, tenka prisipažinti, nėra labai daug;). Todėl grojau šią dainą per Mamyčių šventę (dar) mokykloje ir net buvo iškelta idėja bandyt atlikti performansą per Senelių auksines vestuves :D Na, dar pora faktų, kuriuos žinojau prieš pasileisdamas šį cd, tai kad jis įtrauktas į tą sąrašėką, kuriuo aš, tiesa, nelabai pasitikiu :p 1000 ir 1 albumas, kurį tiesiog privalai išgirst. Na, turbūt ne man vienam, įsimintinas yra viršelis, nors netuokiu ką tuo brauningu norima parodyti... Sumąsčiau taip, kad tipo "fighter"'ius :D Prieš pirkdamas dar buvau painformuotas, jog viena klausomiausių dainų iš jo yra #2 "I'll stick around", bet apie ją vėliau. O paskutinis momentas, man pats įspūdingiausias, tas, jog viską viską, taip sakant, ir sukūrė ir padarė, kas girdėti šiame kompakte, vienui vienas Dave'as Grohlas!!! :x
Eks Nirvana būgnininkas, sakyčiau, nuveikė išties titanišką darbą, tad apie viską iš eilės. Būgnų partijos albume, kaip ir tikėjausi (o gal žinojau?) nuoširdžios, užvedančios ir techniškos (ypač, retokai sutinkami perėjimai naudojant tamus). Grohl'as nebando išradinėti dviračio ala Tool bembačius ar klaidinti klausytojo "nelogiškai" kintančio tempo partijomis su kuo daugiau būgnų vieninteliam takte (pavyzdžių nereikia:)) Tačiau, jo būgnų partijos išskirtinės tuo, kad bukomis, nekūrybingomis ir neįdomiomis, jas pavadinti man neapsiverstų liežuvis. Bet būgnai - tai juk Dave'uko stichija nuo pat pradžių, kiek mes jį pažįstame nuo Nirvana eros, o kaip kiti instrumentai bei tame tarpe vokalavimas bei lyrikos?
Turiu prisipažinti, kad man neitin patinka, kai originalių kompaktų knygutėse nėra to, kas turėtų užimti esminę vietą jose - dainų tekstų! Deja, šio knyga, būtent tokia :'[ Aišku, pasitelkęs internatą susižinojau tikslų vienos dainos tekstą. Na, ir dar labiau nuliūdau praktiškai nieko jame nesupratęs, nors savo anglų kalbos žinias, nepasikuklinčiau pavadinti vidutinėmis (bent jau roko lyrikų sferoj...). Iš dainų pavadinimų sprendžiant, vienos jų netaiko į filosofinių doktrinų analizę (Visoms karvėms, O Jurgi), tačiau kiti yra kiek rimtesnio tono - pvz Išsekęs (nzn, man šis [paskutinė daina] pavadinimas..nu, toks..iškart užkabliavo;) Kaip dėl vokalo, tai jis irgi stebina. Vietomis toks rokeriškas šūkavimas, Weenie Beenie efektintas vos ne iki industrinio stailo, kitur (Big me)- melodingas. Kiečiausios partijos - Floaty dainoj "This isn't a biggest moment here!" (bent taip aš noriu girdėt) ir #12 "Exhausted... and lost" (taip taip, Žinau, kad paprastai, ale bet tai).
Šnekant apie gitaras, jos irgi turi šarmo ir tokio, kurio su kitomis grupėmis nesumaišysi. Skaitau, tai ir yra tr00 talentas, kai tau užtenka miegamojo, kad melomanai visame pasaulyje išgirdę gitaros partiją tylomis pasakytų "Čia gi FF". Na, solo nėra, užtat energijos pilni tiltai jas atperka su kaupu. Boso - užtenka per akis (įsivaizduojant, kad sumąstęs tekstą begrojant būgnais Grohl'as sukūrė ir dvylika jo partijų).

Problema dėl albumo vientisumo ir pojūčio, kad visose pozicijose groja vienas ir tas pats individas kyla tik tada, kai tas yra žinoma. Fundamentinės koncepcijos nebuvimas, nereiškia, jog dainos sudėliotos bet kaip (tikiuosi). Geriausi gabalai - Big me, Alone+Easy Target, Good Grief, Floaty, Exhausted. Paskutinėms dviems kabinčiau po auksą. Floaty, neabejoju po dešimt metų te-be-bus man šlovingas rock'n'roll hitas, Exhausted jau kiek sudėtingesnė ir savotiškesnė, šiuo metu šimtaprocentiškai atitinkanti manąją kondiciją.
PS. parašyta berašant kitą recenziją.

Triptikas. Prisukamas Apelsinas.

Pasidalinsiu keletu minčių kurias man sukelė šis jau klasika tapęs kūrinys, kuris, lyg kokia dievybė, įkūnytas trijose formose: rašte(A. Burgess), vaizde(S. Kubrick) ir garse(Sepultura). Bet trumpai apie ką visa tai.

Siužetas.

Kūrinyje pasakojama jaunuolio Alekso gyvenimo istorija. Vaikinas neregėto žiaurumo, tačiau turi potraukį ir estetiniams dalykams, ypač klasikinei muzikai. Bethovenas vienas mėgiamiausių jo kompozitorių. Aleksas su savo trim draugais naktinėja po miestą, retkarčiais primuša kokį niekuo dėta žmogų, išprievartauja merginą, apiplėšia parduotuvę ar pavagia mašiną. Tai tesiasi tol kol vieną naktį Alekso nepakiša jo draugai. Kalėjime jam pasiųloma išbandyti naują gydymo metodą po kurio buvęs nusikaltėlis tampa padoriu piliečiu. Aleksas pasiųlymą priima, tačiau išėjęs į laisvę tampa atstumtuoju. Jo neužjaučia šeima, už padarytas skriaudas keršija buvusios Alekso aukos. Apsiginti Aleksas negali, nes po gydymo į bet kokią su smurtu susijusią mintį jo kūnas reaguoja priešiškai. Trumpam pagalbos ranką ištiesia savaunaudiškų tikslų turintis vyriškis, kuris yra nukentėjęs nuo Alekso ir jo draugų, tačiau galų gale Aleksas nutaria pasitraukti iš gyvenimo ir nesėkmingai mėgina nusižudyti iššokdamas iš savo kambario. Atsigavęs ligonėje Aleksas supranta, kad jo jau nebekamuoja gydymo sukeltas priešinimasis smurtinėms mintims. Taip, blogio(?) pergale, baigiasi filmas. Knyga ir albumas pasibaigia gėrio(?) pergale - Aleksas susiranda merginą ir savo praeities poelgius pateisina šiais žodžiais „jaunystėj esi tarsi gyvulys. Na, gal ne tiek gyvulys, kiek tas žaisliukas malenky skardinis čelovek su spyruokle viduje, o iš nugaros kyšo raktas; brr brr brr – prisuki ir paleidi, ir jis itty pirmyn – eina kaip tikras, o broliai mano. Bet ittysugeba tik tieisiai ir bam bam bam trankosi į visa, kas pasitaiko kelyje, ir nieko padaryt su savim negali. Tai va, jaunystėj esam tarsi tokie malenky mechanizmai„.

Problematika.

Vienas pagrindinių nagrinėjamų moralinių klausimų yra gėrio savoka. Ar nesamoningai pasirinktas gėris tebėra gėris? Į šį klausimą mėginama atsakyti sugretinant dvi nesuderinamas dalis – smurtaujantį ir nepalaužiamą jaunuolį ir visa norinčią kontroliuoti visuomenę. Po gydymo Aleksas tampa auka ir apsispręsti, ar jo sulaukiamas atpildas yra pelnytas, ir ko yra vertas gėris, kai jį pasirinkusiam žmogui lemta tapti bejėgiu sutvėrimu, tenka skaitytojui/žiūrovui/klausytojui.

Čia iškyla kitas klausimas: kaip visdėlto reiktų vertinti visuomenę kuri iš žmogaus atima pasirinkimo laisvę ir jauną žmogų paverčia baikščiu padlaižiu? Juk ši metamorfozė tokia pat baisi kaip ir Alekso gaujos siautėjimai. Šis visuomenės ir jauno žmogaus kontrastas privečia žiūrovą susimastyt ne tik apie smurto, kurį savo kelyje skleidžia Aleksas, beprasmiškumą, bet ir apie visuomenės veidmainiškumą, ištvirkimą ir sadizmą, juk nesugebėdamas prievartauti, jis tampa silpnu individu ir grįžęs į žmonių pasaulį nesugeba džiaugtis savo „laisve“, todėl Alekso smurtas – tai kova prieš veidmainystės ir baimės kupiną, asmenybes verčiančią „prisukamais apelsinais“ visuomenę.

Nepaisant to, kad Alekasui be galo patinka „ultrasmurtas“, ne ką mežesnę dalį jo gyvenime užima ir menas. Jis šlykštisi kažkieno grubiai išdarkytomis freskomis, bei naktimis klausosi klasikinės muzikos. Dėl šios priežasties mums tampa dar sunkiau apsispresti į kieno pusę stoti, Aleksas nors ir labai žiaurus, tačiau jis tuo pačiu yra palyginti labai kultūringas ir estetiką vertinantis jaunuolis, be to jo smurtas trumpalaikis ir lokalus. Visuomenė atvirkščiai, pilna intrigų ir tironiško troškimo viską valdyti, o juk tai apima didelę grupę žmonių, o sukeltos pasėkmės ilgalaikės, be to iš istorijos žinoma, kad nė viena valdymo forma įvedinėjanti permainas per prievartą nėra išsilaikiusi ilgą laiką, o atneštos teigiamos permainos, jeigu tokių iš viso būna, pareikalauja neapalyginamai didesnių aukų.

Knyga. A. Burgess "Clockwork Orange"
Vertinimas 10/10

Nuo jos viskas ir prasidėjo. Galiu ją skaityt, lyg tūlas krikščionis bibliją, nuo bet kurios vietos ir jaust pasitenkinimą. Išties labai subtiliai ir išradingai Burgess'as įkūnijo savo vaizduotės vaisių. Būtina perskaityt.

Filmas. S. Kubrick "Clockwork Orange"
Vertinimas 9/10

Dauguma mano matytų ekranizacijų dažniausiai būna neitin vykę mėginimai ilgą, smulkmenišką, išsikerojusį ir ilgą knygos siužetą įspraust į poros valandų ilgio filmą, kūrio kūrimą varžo tiek dekoracijų/filmavimo aikštelių ribotumas, pačio režisieriaus vaizduotė ir aibė kitų kliūčių. Na bet Kubrick'as nebereikalo yra liaupsinamas, o Prisukamas Apelsinas, tapdamas puikia išimtimi, tai tik patvirtina. Žinoma daug prie filmo sėkmės prisidėjo ir puiki M. McDowell'o vaidyba.

Muzika. Sepultura - A-Lex
Vertinimas 6/10

Jeigu vertinčiau tik muziką, balas būtų aukštesnis. Tačiau kalbant apie bandymą natomis perteikt Alekso asmenybę ir jį supantį pasaulį - silpnokai. Knygoje siužetas aiškiai atskiriamas į keturias dalis kurios tarpusavyje tikrai aiškiai skiriasi kuriama atmosfera, tačiau albume to nesijaučia, dainose sunku atsekt knygos siužetą.

TadyZ

Psycho

Na, šįsyk per daug į kalbas nesileisiu, kas nori kiek rimtesnio tono kito šio kultinio režisieriaus ko gero dar kultiškesnio filmo recenzijos, prašom užmesti akį čia. Taigi, o apie šį šedevrą pirmiausia dera pasakyti, kad ažiotažas, suprantama, taip pat buvo didžiulis, nes "Psichas" minimas, kaip vienas baisiausių Hitchcock'o darbų. Be to, scena duše - viena iš garsiausių ir populiariausių siaubo filmų scenų, apskritai. Ją probėgšmais, pirmąkart iš begalybės, išvydau dar būdamas mažas per tv, kuomet rodė A. Hitchcock'o dalies filmų apžvalgą. Taip pat prieš žiūrėdamas šį kiną, dar perskaičiau straipsnį knygoje "1001 filmas, kurį turi pamatyti per savo gyvenimą" ir, žinoma, iš anksčiau buvau prisigaudęs pilna gandų, nuomonių ir komentarų, nes kaip minėjau, tai tikrai viena garsiausių, etaloninė siaubo filmų klasika.
Juodai baltas kino filmas pasižymi puikia vaidyba, dar puikesne siužetine linija ir idėja, kuri puikiai atsiskleidžia filmo bėgyje. Aiškiai jaučiamas logiškas scenarijaus progresas, kuris tik dar labiau įtraukia žiūrovą. Nors pabaiga netikėta, bet filmą užbaigiantis detalus, įvykių ekrane, paaiškinimas viską sustato į vietas. Nors iki pat finalo tikėjausi, jog prie visų išvystų blogybių nagus bus prikišęs, koks nors, šiuolaikiniuose siaubukuose toks populiarus, antgamtiškumas/paranormalumas, nieko panašaus. Ir būtent tai yra siaubingiausia filmo detalė. Taipogi pažymėčiau, jog visą filmą, ypač, jeigu jis tave įtraukia, neapleidžia įtampa (net jei ir nutuoki, kas atsitiks kitą akimirką), ypač prieš kraupias scenas.
Apibendrinimas būtų toks, kad šitas filmas sukurtas kone prieš pusę amžiaus, o kažkas jį tebežiūri ir tebevertina, kaip vieną geriausių savam žanre. Tuo viskas ir pasakyta.

stepanas