Krikštynų įspūdžiai po metų pertraukos

O buvo taip, kad po savo krikštynų universitete, perskaičiau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, jog organizuojamas rašinėlių apie jas konkursas. Nusprendžiau pabandyt ką nors sukompiliuot, bet taip jau išėjo, kad visko papasakoti iki termino galo nespėjau, tad rašinys liko archyve. Praėjo daugiau negu metai, nuo tų iš ties įsimintinų (skaityti toliau) įvykių, tad šia proga ir ne tik, nusprendžiau šį nepabaigtą pasakojimą patalpinti čionai. Kada turėsiu ūpo, gal ir pabaigsiu...

Mane buvo įspėję apie ne itin humaniškas krikštynas kitose aukštojo mokslo įstaigose (ganduose dominavo žodžiai purvas, kiaušiniai, makaronai, kalkės, miltai, kečupas ir panašūs.). Be to turėjau nemažai karčios patirties iš prabėgusių mokyklinių dienų. Todėl nenuostabu, jog būsimai šventei pasiruošiau rimtai – kerzai, kamufliažas, ne pačios aukščiausios „prabos“ rūbai ir, žinoma, atitinkamas nusiteikimas. Ne, bijoti, nieko nebebijojau, nes to, ką teko patirti, minėtais mokyklos laikais, turbūt niekada daugiau, nieko panašaus nepatirsiu. Kaip bebūtų, bet visai netrukus, po oficialios istorikų krikštynų pradžios, supratau, jog šis renginys tikrai nepatvirtins girdėtų gandų.
Taigi, kai tik visi susirinkome po Istorijos fakulteto liepa, iškart buvome suskirstyti į dešimtį grupių. Kaip ir reikėjo tikėtis, tuoj pat paaiškėjo, kad Universiteto ribose neapsistosime, o teks leistis į sostinės centrą, pagal duotą užuominą ieškoti tam tikrų objektų. Ir ieškoti greitai, kadangi objektų kiekis – dešimtis. Išlindus pro stilizuotus „vartus“ pasileidome bėgte link pirmojo objekto. Jau ties Prezidentūra mums sprogo įduotas balionas (kuriame buvo saugoma finalinė užuomina ar kažkas panašaus, nebeprisimenu). Nekreipdami dėmesio į techninius nesklandumus bėgome toliau, nelėtindami tempo, todėl praktiškai iškart mūsų komanda ištįso, t.y. suskilo į maždaug tris grupeles, o visi susirinkdavome tiktai galiniame punkte, taigi prie objekto. O „punktuose“ mūsų laukė gražiai pasipuošę personažai iš įvairių pasakų, parengę mums įvairiausių užduočių.
Ko tik nereikėjo daryti: valgyti nemažą česnako(!) gabaliuką, lįsti pro improvizuotą tinklą, „prakalinėti“ degtukus praeiviams šalia „Stiklių“, dainuoti (tiek atsitiktiniam žmogui, tiek pasipūtusiems bajorams) ir, žinoma, finalinis uždavinys su miegančiomis gražuolėmis, kurį išsprendėme, nors ne pagal reglamentą, bet ganėtinai originaliai. Užmokestis už sėkmingai įvykdytas misijas – ant kūno, dažniausiai veido, išpiešta istorinė data, kurią, beje, patiems reikėdavo pasakyti. Tiesa, tada gaudavome sekančią užuominą, kurią iššifravus, aiški pasidarydavo tolesnė judėjimo kryptis.
Įveikus maždaug pusę atstumo, supratau, kad kerzai šiose krikštynose – ne patys geriausi palydovai. Dvi mano bendražygės, tą suprato kiek anksčiau ir jau kuris laikas pėdino... basos, tiesiog ant kojinių. Šlapiu rudeniniu asfaltu. Po kurio laiko, neturėdamas kito pasirinkimo, jei norėjau judėti toliau, taip pasielgiau ir aš. <...>