Taip jau būna. Atrodo nėr ką klausyt - naujai išgirsti garso takeliai nežavi, senai pamėgti garso takeliai nebežavi. Nesakau, kad dainų kurias mėgau anksčiau nemėgstu dabar, tiesiog norisi patirt tą atradimo džiaugsmą kai primą syk klausai dainą ir sakai/galvoji/jauti "va čia tai geeeeeras!". Buvo taip su daugelio grupių dainomis. Anksčiau. Dabar, aišku, irgi susižaviu karts nuo karto kokia banda, bet "kablio" nepagaunu. Nemanykit, kad sakydamas "anksčiau" čia kalbu apie savo jaunas dienas kai dar klausydavau KoRn'ų. Ne ne, vat kad ir šią vasarą buvau ant Leprous užsikabinęs, o pavasarį dargi kaifavau nuo Klone. Tiesiog šis vasaros atradimas buvo pats paskutinis ir jau tuoj butų pusė metų kaip jokių perliukų nesu atkasęs. Manau jau nesunku numanyt, kad tuoj imsiu pasakoti apie vieną pastarųjų dienų atradimą. Teisingai!
Vieno iš Plokshtainio autorių dėka prieš keletą savaičių nugirdau, o prieš daugiau nei savaitę išgirdau vokiečių penketo Disbelief kūrybos trupinių. Aišku jeigu kelesdešimt tūkstančių tonų sveriančius akmens luitus atskilusius nuo Everesto kalno papėdės galima vadint trupiniais. Šia neaiškia alegorija norėjau pasakyti, kad tos kelios dainos buvo tokios iš koto verčiančiai geros, kad man net neliko abejonių, jog šios chebrytės kūryba būtinai reiks pasidomėt giliau.
Taigi. Išleidę jie nuo 1997 metų net aštuonis pilnus albumus. Aišku, ne rekordinis produktyvumas, bet ir tikrai ne vidutinis. Tiesa sakant, apart pilnų albumų jie daugiau nieko ir neleidžia, su EP, split'ais, singlais, laivais ir DVD nesiterlioja.
Gerai, kuo jie man patinka?
- Daug energijos.
- Žiauriai geras vokalas.
- Sąlyginai lėta, bet nenuobodu.
- Sąlyginai paprasta, bet nemonotoniška.
- Tekstai paprasti, bet ne prasti.
- Melancholiška, bet netiesiogiai.
- Atmosferiška, bet netiesiogiai.
Apie kaikuriuos punktus plačiau:
1. Čia kaip ir viskas aišku.
2. Na, šiaip jau vokalui didelės reikšmės neteikiu. Arba patinka arba ne. Arba dera prie bendro skambesio arba ne. Aišku atkreipiu dėmesį į kai kuriuos balsus kuomet jie tikrai yra išskirtiniai(Gojira, Zimmers Hole, Cryptopsy, Psycroptic ir t.t.), tačiau daug didesnė krūva grupių yra mano normuojami pagal kątik išrašytus kriterijus. Na, bet Disbelief'ų vokalas pakliūna į tą mažesnę krūvelę kai vokalas vertinamas ne tik kaip instrumentinę dainų dalį pagyvinantis ar grupės pasaulėžiūrą reprezentuojantis komponentas. Jagger'io(vokalisto pravardė) gerklės skleidžiami garsai man patinka pirmiausia dėl tembro, kurio dėka atrodo, kad kiekvienas žodis tariamas atiduodant paskutines jėgas. O tai yra pakankama salyga susidaryti įspūdį, jog dainuojama labai nuoširdžiai ir įsijautus. Tai labiausiai ir žavi. Nuoširdumas.
3. Dažniausiai klausausi greitos muzikos, o lėtomis kompozicijomis susižaviu išskirtinai retai. Tačiau nemažą dalį Disbelief kūrybos galima traktuoti kaip lėtą muziką, bent jau lyginant su tempais grupių kurių dainų klausausi dažniausiai. Todėl jei grupė mano muzikiniame skonyje sugeba įsipaišyt kaip išimtis, tai ją miniu tik geru žodžiu.
4. Paprasta dainų struktūra iškart sužavi, tačiau taip greitai ir atsibosta. Nesakau, kad Disbelief muzika labai primityvi, tam juk ir buvo tas "sąlyginai", na nevaro jie kaip Dying Fetus. Tai vat nepaisant to, kad struktūra primityvoka, dainos nepabosta ir po 20 peklausymų.
5. Pagrinde, tai tematika apie depresiją, melancholiją, santykį su savim, religiją. Tačiau dainų tekstai neišplėtoti ir mažos apimties, daugelyje dainų daug kartų kartojama viena ir ta pati eilutė. Pvz "It's simple there;Do you really get sick?;God? Master!; Rewind It All". Bet dėka jau mano aprašyto vokalo tas nei kiek neįkyri ir neatsibosta.
6. ir 7. Dažniausiai atmosferiškumas ir melancholiškumas kuriamas klavišinių, monotoniškų rifų, nutęsto dainavimo ar dar velniai žino kokių būdų pagalba. O pas Dizbilyfus atrodo, kad jie net nesistengė kurt atmosferiškos ir melancholiškos muzikos, bet taip tiesiog gavosi. Išvis man pačiam keista kaip šitam sąrašėly sugretinau 1,6 ir 7 punktus, bet taip jau yra.
Šiaip jau turėjau norą pakomentuot kiekvieną albumą atskirai, bet supratau, kad kiekvienam skirčiau arba per mažai dėmesio, arba per daug. Vistik aštuoni albumai ne baika. Tačiau paminėsiu, kad ankstyvojoj jų kūryboj labiau išrėškėję 3,6 ir 7 punktai, vėlesnėje 1,2 ir 4.
Gerai, o pabaigai, tiems kurie mano žodžiais netiki - viena daina kurioje, mano nuomone, didesnėm ar mažesnėm proporcijom, sutalpinti visi septyni punktai ir atsiskleidžia visas Disbelief grožis ir elegancija. Daina, deja, pateikta ne pilna. Taigi jei jau radot laiko daskaityt iki šio sakinio, tai būkit malonūs ir skirkit dar keturias minutes, skaityt jau nereiks, tik žiūrėt ir klausyt.
1. Čia kaip ir viskas aišku.
2. Na, šiaip jau vokalui didelės reikšmės neteikiu. Arba patinka arba ne. Arba dera prie bendro skambesio arba ne. Aišku atkreipiu dėmesį į kai kuriuos balsus kuomet jie tikrai yra išskirtiniai(Gojira, Zimmers Hole, Cryptopsy, Psycroptic ir t.t.), tačiau daug didesnė krūva grupių yra mano normuojami pagal kątik išrašytus kriterijus. Na, bet Disbelief'ų vokalas pakliūna į tą mažesnę krūvelę kai vokalas vertinamas ne tik kaip instrumentinę dainų dalį pagyvinantis ar grupės pasaulėžiūrą reprezentuojantis komponentas. Jagger'io(vokalisto pravardė) gerklės skleidžiami garsai man patinka pirmiausia dėl tembro, kurio dėka atrodo, kad kiekvienas žodis tariamas atiduodant paskutines jėgas. O tai yra pakankama salyga susidaryti įspūdį, jog dainuojama labai nuoširdžiai ir įsijautus. Tai labiausiai ir žavi. Nuoširdumas.
3. Dažniausiai klausausi greitos muzikos, o lėtomis kompozicijomis susižaviu išskirtinai retai. Tačiau nemažą dalį Disbelief kūrybos galima traktuoti kaip lėtą muziką, bent jau lyginant su tempais grupių kurių dainų klausausi dažniausiai. Todėl jei grupė mano muzikiniame skonyje sugeba įsipaišyt kaip išimtis, tai ją miniu tik geru žodžiu.
4. Paprasta dainų struktūra iškart sužavi, tačiau taip greitai ir atsibosta. Nesakau, kad Disbelief muzika labai primityvi, tam juk ir buvo tas "sąlyginai", na nevaro jie kaip Dying Fetus. Tai vat nepaisant to, kad struktūra primityvoka, dainos nepabosta ir po 20 peklausymų.
5. Pagrinde, tai tematika apie depresiją, melancholiją, santykį su savim, religiją. Tačiau dainų tekstai neišplėtoti ir mažos apimties, daugelyje dainų daug kartų kartojama viena ir ta pati eilutė. Pvz "It's simple there;Do you really get sick?;God? Master!; Rewind It All". Bet dėka jau mano aprašyto vokalo tas nei kiek neįkyri ir neatsibosta.
6. ir 7. Dažniausiai atmosferiškumas ir melancholiškumas kuriamas klavišinių, monotoniškų rifų, nutęsto dainavimo ar dar velniai žino kokių būdų pagalba. O pas Dizbilyfus atrodo, kad jie net nesistengė kurt atmosferiškos ir melancholiškos muzikos, bet taip tiesiog gavosi. Išvis man pačiam keista kaip šitam sąrašėly sugretinau 1,6 ir 7 punktus, bet taip jau yra.
Šiaip jau turėjau norą pakomentuot kiekvieną albumą atskirai, bet supratau, kad kiekvienam skirčiau arba per mažai dėmesio, arba per daug. Vistik aštuoni albumai ne baika. Tačiau paminėsiu, kad ankstyvojoj jų kūryboj labiau išrėškėję 3,6 ir 7 punktai, vėlesnėje 1,2 ir 4.
Gerai, o pabaigai, tiems kurie mano žodžiais netiki - viena daina kurioje, mano nuomone, didesnėm ar mažesnėm proporcijom, sutalpinti visi septyni punktai ir atsiskleidžia visas Disbelief grožis ir elegancija. Daina, deja, pateikta ne pilna. Taigi jei jau radot laiko daskaityt iki šio sakinio, tai būkit malonūs ir skirkit dar keturias minutes, skaityt jau nereiks, tik žiūrėt ir klausyt.
Disbelief - Rewind It All(Death or Glory)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą