"Initiate" - labai gyvai

Kad man patiktų gyvai atliktas kokio nors kūrinio audio įrašas - retokas atvejis. Dar retesnis atvejis, kad dėmesį prikaustytų ištiso koncerto įrašas. Apie vieną iš šių retų atvejų ir nusprendžiau parašyt.

Taigi, po keturių visaverčių albumų(neišleidę jie nei vieno demo, nei vieno dvd, nieko, tik pilni albumai) gyvo koncerto įrašą į platųjį pasaulį paleido viena mano mėgiamiausių grupių Psycroptic. Jie iš šalies/žemyno esančio po mumis - Australijos. Jie netgi kartą Lietuvoj grojo! Apšildė Nile. Groja, taip vadinamą, technišką mirties metalą - muziką pasižyminčią itin dideliu sudėtingumu ir aukštu atlikimo lygiu.

Dabar apie patį įrašą.

Pirmiausia kas mane nustebino, tai tiesiog puiki įrašo kokybė! Visi instrumentai, įskaitant tą visų, neretai net ir studijiniuose albumuose, skriaudžiamą bosinę gitarą, girdisi aiškiai, vienas kito neužgožia, nebaubia, nedunda, nešnypščia ir nedžeržgia.

Antriausia kas mane nustebino, tai didelis energijos pliūpsnis. "Vau", kaip pasakytų šių laikų jaunimas, pagalvojau. Net ir į tokią, albumuose skambančia kaip kruopščią, greitą ir nušlifuotą, muziką, atlikdami gyvai jie sugebėjo įterpt nemažą dalį saviinterpretacijos ir atskirt bei pabrėžt atskiras kūrinių dalis taip suteikiant joms dar daugiau savitumo. Paprasčiau tariant, albume skambančios draivovos kūrinių vietos, konce skamba dar draivoviau(juokingas žodis), melodingos, konce dar melodingiau, o (sąlyginai)ramios, dar ramiau. Dar kitais žodžiais tariant, tai dainos sugrojamos aprašomam įraše skamba geriau nei studijiniuose albumuose, daugiau "jausmo" ir gyvumo.

Dar patinka visokie tokie: "What's going on out there?! Every time we come out to Melvin, there is usually people crowd-surfing. Fuckin' go crazy! I want to see some of that action out there right now!". Paprasta, bet užveda net ir klausant jaukiai įsitaisius prie arbatos puodelio.

Taip vadinamas setlistas geras. Ypač smagu, kad beveik pusė dainų(5/12) - iš paskutinio albumo(katras yr tikrai žiauriai geras). Taip pat labai smagiai nuteikia The Color of Sleep - mano mėgiamiausia jų daina, o koncertą užbaigiantis Initiate - ar gali būt geriau? Taigi dainos parinktos ir subalansuotos labai gerai.

Dabar trūkumai. Tiksliau vienas. Vokalas. Kažkas ten su juo nelabai gerai. Kadangi studijiniuose albumuose jis demonstruoja tikrai platų balso diapozoną, tai šitam įraše ganėtinai aiškiai jaučiasi kada jis kai kurių vietų paprasčiausiai neištempia. Galbūt dėl to, nors ir girdimas aiškiai, bet bendram skambesyje jis kiek "prisuktas" ir girdimas tyliau.

O tiem kas susidomėjo ir netingi, tai įdedu aštuonių minučių ilgio jų dainos Initiate klipą:

visi žino, kad knyga geriau nei kinas.

Man asmeniškai, sunku pasakyti labai užtikrintai. Bet šįsyk šnekėsiu apie konkrečios knygos ekranizaciją, todėl bus lengviau. Beje, mažytis pastebėjimas: labai daug gerų filmų pastatyti remiantis knygomis... Tačiau, gera knyga anaiptol negarantuoja geros ekranizacijos. Panašu, jog šįkart aptarsiu panašų atvejį.
Ir taip, turiu omeny "Aš esu legenda".
Chronologiškai, iš pradžių pamačiau filmą, tada perskaičiau knygą, tada vėl, įdėmiau pažiūrėjau filmą. Trumpai, išvada būtų tokia, jog rašytinis variantas neabejotinai geresnis. Bet, truputį plačiau apie viską ir beje - kalba eina apie naujausiąjį perkėlimą į monitorius su Will Smith Legendos vaidmenyje.
Pirmiausia, ekranizacija nėra žodis žodin, t.y. kai kurios vietos smarkiai pakeistos arba jų iš viso nėra ir t.t. Apskritai, panašu jog filmo autoriai tepasiėmė idėją, patį siužeto branduolį, o visa kita palyginti laisvai interpretavo. Na, sakykim "Švytėjimas" taip pat toli gražu nėra pažodinė ekranizacija (beje, knygos autorius ja nebuvo labai patenkintas... ai, nesuprasi tų menininkų), tačiau tikrai niekuo nenusileidžia knygai, kai kurias specifines vietas perteikia netgi geriau.
Šiuo atveju, panašių pliusų įvardinti negalėčiau. Sakykim, vampyrų (kad istorijos kaltininkai yra jie, perskaičiau knygoje, padarus matytus filme pavadinti vampyrais man tikrai neapsiverstų liežuvis) išvaizdai nei jokiems gabumams (be standartinių šių būtybių "trūkumų") knygoje praktiškai neskiriama dėmesio. Išvis, knygoje aiškiai pabrėžiama, jog alkio inkstinkto valdomi monstrai kažkada buvo eiliniai žmonės, o kai kurie - ir pagrindinio herojaus draugai! Jog knygos vampyrai intelektualesni įrodo faktas, kad jie neužmiršo kalbos dovanos. Žmogiškumas, atsiskleidžia ir kituose lygmenyse, vienas skaudžiausių vyriškos lyties herojui - moters trūkumas. Pavyzdžiui, vampyrės tą supranta ir mhgm... bando išvilioti herojų, tiesa, gan tiesmukiškais metodais. Kita vertus, tas tiesmukiškumas suteikia groteskiškumo, tereikia pajungti vaizduotę. Filme nieko panašaus nebuvo.
Bet turbūt svarbiausias šio pasakojimo momentas - absoliutus vienišumas. Būtent absoliutus, ko filme atsisakyta. Nuo pat pradžių Nevilio geriausias partneris - šuo. Aišku, nenusiteikusiam žiūrovui būtų sunkoka daugiau nei valandą stebėti tik su savimi bendraujantį herojų (užsimerkiant prieš faktą, kad šuo, net ir vokiečių aviganis, vis tiek tavęs nesupranta) ir nors tas keturkojis taps turbūt dramatiškiausios filmo scenos kaltininku, tačiau knygoje visas epizodas su šunimi tik sustiprina vienišumą bei beviltiškumą, nors visų pirma išryškina susvetimėjimą ir sužvėrėjimą. Tas pat ir su pirmaisiais žmonėmis... Kažkaip ne taip jie man įvedami į bendrą vyksmą, na gal su tuo įvedimu holivudiniais standartais imant ir gerai viskas, bet ir vėl: su knyga nesulyginama!! Iš esmės čia susiveda, kas minėta anksčiau - tam tikrų detalių neegzistavimas nesukuria tam tikro efekto, kuris atrodo turėtų būti. Taip, šioks toks tarpusavio susvetimėjimas rusena, bet jis užmirštamas labai greitai. Per dieną.
Na, ir pabaigai, man kliūva pabaiga. Smarkiausiai Pirmiausia dėl to, kad jos iš esmės viena nuo kitos skiriasi. Tiesa, girdėjau, jog specialiame filmo leidime yra alternatyvi pabaiga, tačiau ja nesidomėjau, tikiuosi ji bent kiek panaši į aprašomąją. Antra, knygoje aptariamas naujosios visuomenės vaizdas konkrečiau atskleidžia pavadinimo prasmę, tiksliau kur čia slypi tas legendiškumas. Na, ir šiaip - žvilgsnis iš šono į kitonišką(?) bendruomenės modelį nejučiomis priverčia skaitytoją susimąstyti apie tam tikrus socialinius ar dar sudėtingesnius mūsų pačių gyvenimų aspektus.

Pora dalykų apie FEAR 2 papildymą

Trukmė. Nors ko gero, tai pirmas mano žaidimas sužaistas per vieną vakarą, bet tiesą sakant jis ir yra tokio ilgio, net trumpesnis. Užtrukom mažiau nei 2,5 valandos, įskaitant visus nesklandumus.
Naujovės. Šiaip jau mano žaisti ar girdėti papildymai visų pirma atitinka savo pavadinimą, turėdami kažką papildomo, negu kad originalus žaidimas. Bėda, kad ir kaip įdėmiai to ieškojau šiame papildyme - neradau. Vienintelis papildomas dalykas, natūralu - žaidžiant rutuliojasi kitas siužetas.
Disbalansas. Neretai papildymai būna sukalti sudėtingiau, negu pirmtakas. Iš pradžių, žaidžiant lengviausiu sudėtingumo lygiu ir per pirmus tris išsaugojimus mirus dvidešimtsyk, atrodė, kad ši taisyklė šimtaprocentiškai pasitvirtina. Deja, vos pradėjus piktnaudžiauti laiko sulėtinimo funkcija visas sunkumas, kaip ranka nusiėmė.PS. Bandyta ant Pentium 4 HT 3,00 GHz/ 2 Gb RAM/ GeForce 7600 GS/ Sound Blaster Audigy 24-bit.