visi žino, kad knyga geriau nei kinas.

Man asmeniškai, sunku pasakyti labai užtikrintai. Bet šįsyk šnekėsiu apie konkrečios knygos ekranizaciją, todėl bus lengviau. Beje, mažytis pastebėjimas: labai daug gerų filmų pastatyti remiantis knygomis... Tačiau, gera knyga anaiptol negarantuoja geros ekranizacijos. Panašu, jog šįkart aptarsiu panašų atvejį.
Ir taip, turiu omeny "Aš esu legenda".
Chronologiškai, iš pradžių pamačiau filmą, tada perskaičiau knygą, tada vėl, įdėmiau pažiūrėjau filmą. Trumpai, išvada būtų tokia, jog rašytinis variantas neabejotinai geresnis. Bet, truputį plačiau apie viską ir beje - kalba eina apie naujausiąjį perkėlimą į monitorius su Will Smith Legendos vaidmenyje.
Pirmiausia, ekranizacija nėra žodis žodin, t.y. kai kurios vietos smarkiai pakeistos arba jų iš viso nėra ir t.t. Apskritai, panašu jog filmo autoriai tepasiėmė idėją, patį siužeto branduolį, o visa kita palyginti laisvai interpretavo. Na, sakykim "Švytėjimas" taip pat toli gražu nėra pažodinė ekranizacija (beje, knygos autorius ja nebuvo labai patenkintas... ai, nesuprasi tų menininkų), tačiau tikrai niekuo nenusileidžia knygai, kai kurias specifines vietas perteikia netgi geriau.
Šiuo atveju, panašių pliusų įvardinti negalėčiau. Sakykim, vampyrų (kad istorijos kaltininkai yra jie, perskaičiau knygoje, padarus matytus filme pavadinti vampyrais man tikrai neapsiverstų liežuvis) išvaizdai nei jokiems gabumams (be standartinių šių būtybių "trūkumų") knygoje praktiškai neskiriama dėmesio. Išvis, knygoje aiškiai pabrėžiama, jog alkio inkstinkto valdomi monstrai kažkada buvo eiliniai žmonės, o kai kurie - ir pagrindinio herojaus draugai! Jog knygos vampyrai intelektualesni įrodo faktas, kad jie neužmiršo kalbos dovanos. Žmogiškumas, atsiskleidžia ir kituose lygmenyse, vienas skaudžiausių vyriškos lyties herojui - moters trūkumas. Pavyzdžiui, vampyrės tą supranta ir mhgm... bando išvilioti herojų, tiesa, gan tiesmukiškais metodais. Kita vertus, tas tiesmukiškumas suteikia groteskiškumo, tereikia pajungti vaizduotę. Filme nieko panašaus nebuvo.
Bet turbūt svarbiausias šio pasakojimo momentas - absoliutus vienišumas. Būtent absoliutus, ko filme atsisakyta. Nuo pat pradžių Nevilio geriausias partneris - šuo. Aišku, nenusiteikusiam žiūrovui būtų sunkoka daugiau nei valandą stebėti tik su savimi bendraujantį herojų (užsimerkiant prieš faktą, kad šuo, net ir vokiečių aviganis, vis tiek tavęs nesupranta) ir nors tas keturkojis taps turbūt dramatiškiausios filmo scenos kaltininku, tačiau knygoje visas epizodas su šunimi tik sustiprina vienišumą bei beviltiškumą, nors visų pirma išryškina susvetimėjimą ir sužvėrėjimą. Tas pat ir su pirmaisiais žmonėmis... Kažkaip ne taip jie man įvedami į bendrą vyksmą, na gal su tuo įvedimu holivudiniais standartais imant ir gerai viskas, bet ir vėl: su knyga nesulyginama!! Iš esmės čia susiveda, kas minėta anksčiau - tam tikrų detalių neegzistavimas nesukuria tam tikro efekto, kuris atrodo turėtų būti. Taip, šioks toks tarpusavio susvetimėjimas rusena, bet jis užmirštamas labai greitai. Per dieną.
Na, ir pabaigai, man kliūva pabaiga. Smarkiausiai Pirmiausia dėl to, kad jos iš esmės viena nuo kitos skiriasi. Tiesa, girdėjau, jog specialiame filmo leidime yra alternatyvi pabaiga, tačiau ja nesidomėjau, tikiuosi ji bent kiek panaši į aprašomąją. Antra, knygoje aptariamas naujosios visuomenės vaizdas konkrečiau atskleidžia pavadinimo prasmę, tiksliau kur čia slypi tas legendiškumas. Na, ir šiaip - žvilgsnis iš šono į kitonišką(?) bendruomenės modelį nejučiomis priverčia skaitytoją susimąstyti apie tam tikrus socialinius ar dar sudėtingesnius mūsų pačių gyvenimų aspektus.