Naujasis, KoЯn III, sugrįžta prie senojo instrumentinio skambesio. Tikrai taip!Pastebėjau, kad posmuose nelikę būdingų aukštų gitaros partijų, nenutrūkstamame būgnų, boso ir vokalo fone. Užtat pilna visokių nežymių efektų ir triukšmų. Nė vienoje dainoje neteko išgirsti, kad po sąlyginai ramios vietos, sektų energingas šalutinis rifas. Taigi visos dainos (išskyrus kiek keistoką įžanginę) gana vienodos; noriu pasakyti, jog jeigu, tarkim, priedainis nepatinka, vargu ar toliau išgirsim ką nors tokio, kas vis tik priverstų dainą pamėgti. Tuo pasižymi, net ir ilgos dainos.
Albumo tematika sukasi apie jau ne kartą girdėtus motyvus - baimę susimauti, supratimo paieškas, praeities skriaudas, būties miglotumą ir gyvenimo supistumą. Į tekstus nesigilinau, todėl galiu ir klysti, bet ne iš esmės. Dainavimo maniera, tokia, kaip senuosiuose įrašuose, tiesą sakant mane nustebino vokalisto energija, įspūdis toks, kad dainuodamas jis jos turi tiek pat, kaip ir prieš septyniolika metų. Yra vietų, kur atrodo, jog nedaug trūksta ir jo nervai nebeatlaikys. Apibendrinant, tai darbas neabejotinai geresnis už paskutinįjį, bet 2003 metų albumo, kurį man labiausiai priminė, neaplenkia. Pliusai už tai, kad grįžta prie šaknų, kad suburta nauja, pilnavertė sudėtis. Tai matau, kad gavosi ne pati ilgiausia apžvalga. Kažkaip šis albumas, ne tik vienas trumpiausių, bet ko gero ir vienas nuobodžiausių grupės karjeroje - jokių kviestinių žvaigždžių, dūdmaišių, staigmenų. Tiesiog dešimt pagal seną formuluotę tvirčiau ar skysčiau sukaltų gabalų. Gal čia kokia reabilitacija? Nes vis tik sudėtis atsinaujino, o ir ta formulė buvo primiršta kone septynerius metus.
Vertos dėmesio: Let the Guilt Go, Fear is a Place to Live, Oildale, Holding All these Lies.