2009 m. lapkričio 3 d., antradienis

Mirštantis Vaisius - Atsidavimas Ištvirkimui.


Na, bent jau taip leisdamas sau šiek tiek painterpretuoti išversčiau naujojo Dying Fetus albumo Descent Into Depravity albumo pavadinimą.

Kadangi čia anei jokia oficiali recenzija, o grynai asmeniškas minčių srautas dedikuotas šiam muzikiniam tvariniui, leisiu sau nesilaikyti jokių struktūrinių teksto kūrimo normų. Beje kadangi čia pirmoji tokia laisva recenzija, tai vietomis dar šiek tiek papostringausiu apie savo požiūrį į muziką plačiąja prasme. Pradedu.

Na ir ką aš matau viršelyje? Ogi mėginimą, šiuo metu brutalaus defo grupių albumų viršeliuose ytin mėgstamo vaizduoti, post-apokaliptinio miesto peisažo fone atvaizduoti trumputę, tačiau daug žadančią, žudiko(ir būtinai) maniako gyvenimo atkarpėlę. Apie tai, kaip nekeista, dainų tekstuose plačiau neužsimenama. Bent jau tiesiogiai. Žinoma, interpretuojant šio albumo tekstuose eskaluojamą pasidavimo/melo/išdavystės/parsidavimo/susvetimėjimo temą, būtų galima manyti, kad šautuvą laikantis žmogus yra albumo "herojus", ponas pasaulio švarintojas, kurio sekanti auka - klausytojas. Suprask žmogau, kad prisidirbai ir tau jau atėjo paskutinioji. Šiaip ar taip, viršelis manęs nesužavėjo, nors, kaip matote, minčių sukėlė. Tas yra gerai.

Muzika. Žinoma, apie gitaras, būgnus, bosą ir vokalą pakalbėt privalu, tačiau, bent jau man, baisiai nesinori. Jeigu apie šį albumą būčiau kalbėjęs prieš kokius keturis/penkis metus, kai Korn'ų era ėjo į pabaigą ir jau ėmiau domėtis sunkėlesnė muzika, tai TOKS grojimas būtų tikrai išvertęs iš koto. Dėstyčiau čia mintis kaip nesveikai Galageris mala gitara, kad Viljamsas taip greitai būgnais gali grot tik prie aukštos įtampos srovės pajungtas, ar dar kokią panašaus lygio nesąmonę. Bet dabar, kai tokio lygio grojimo skirtingų albumų per savaitę prasuku bent kelis, tai sakydamas, jog Dying Fetus groja kažkaip labai kitaip, labai techniškai, labai novatyviai, ar dar kaipnors
kitaip labai elgčiausi ne tik, kad nesąžiningai, bet gal net ir veidmainiškai kitų grupių atžvilgiu, nes, pvz, kad ir dabar mano ausis pasiekiantys Engaged in Mutilation grupės Population: Zero albumo garsai tikrai nenusileidžia Dying Fetus'am savo techniškumu, natų takte kiekiu, blast byt'ų beprotiškumu ar dar velniai žino kuo.

Užtai dainų struktūra, susigrojimas ir rifai! Vat čia yra kertinis akmuo. Gali grot kaip tik tau patinka gerai, bet jei nebus, taip vadinamo draivo, tai iš manęs gero žodžio nelaukit. Aišku žodis "draivas" yra slidi sąvoka. Plačiam kontekste, tai draivas yra kai klausydamas muzikos negali nelinksėt galva. Brutalaus defo kontekste draivas dar būna ir tada, kai beklausydamas gabalo nejučiom stipriai suspaudi kumštį ir pagalvoji, o gal net ir garsiai ištari, "va čia tai JĖGA!". Tai vat šią savybę Atsidavimas Ištvirkimui turi. Ir išvis, tarkim titulinės dainos Descent into Depravity baigiamasis rifas, tai yra taip arti tobulybės, kad net sunku aprašyt. Dėl to ir neaprašysiu, patys paklausykit. Ten tą rifą varganus du kartus pakartoja, bet šitoj vietoj chebra labai sumaniai padarė, nes jei tas rifas daug kartų kartotųsi, tai anksčiau ar vėliau pabostų, o dabar esi vos ne priverstas perklausyt visą dainą, kad tik išgirstum tuos paskutinius akordus, na, o beklausydamas dainos vis iš naujo ir iš naujo pradedi joje atrast vis naujų potepių kurių neišgirdai prieš tai. Aišku čia tokia vieta albume ne vienintelė. Visos dainos turi bent po vieną, kitos ir po daugiau vietų kurios tikrai rauna stogą, o vat turbūt geriausia kompozicija visam albume - Shepherds Comandment - tarsi vienas už kitą geresnių leto tempo rifų ir greito tempo blastbeat'ų rinkinukas. Ai, dėl blastbeat'ų, šitą terminą naudoju dviem atvejais - apibūdindamas būgnininko kojų darbo greitį ir kalbėdamas apie labai greitas kūrinių vietas. Aišku čia galima ginčytis dėl antrojo punkto vartosenos tinkamumo, bet jau taip istoriškai susiklostė ir nieko čia nepadarysi. Reziumuojant šią pastraipą - draivo yra.

Dar vienas svarbus punktas turintis glaudų ryšį su aukštu albumo įvertinimu yra garso kokybė. Instrumentai turi girdėtis ir neužgošt vienas kito! Su mano aprašomuoju viskas tvarkoj.

Kai muzika tikrai patinka, tai tada jau imi skaitinėt dainų tekstus, nes, pripažinkim, norint juos išgirst, tai jau mažiausiai konservatoriją reik būt baigus. Tai pajuokavau! Kaip jau minėjau, vyrauja su sąžinės neturėjimo klausimais susiję temos ir su sąžine nesusiję sprendimai rasti išeitis iš įvairių nepatogių situacijų - pvz kai tave išduoda, apgauna, pasinaudoja ir t.t., pailiustruosiu šį teiginį mažu pavyzdžiu:
Y
our back-stabbing morals have taken away my life
My conduct in your torture must make it worth it
laisvas, ketvirtą anglų kalbos lygį bebaigiančio studento, vertimas būtų maždaug toks:
"Tavo išdavikiška moralė sugriovė mano gyvenimą
Mano indėlis į tavo kančias yra to vertas"
Šiaip ar taip tekstai tikrai ne patys įdomiausi skaityti, o ir perdėm į juos gilintis didelio noro nekyla. Aišku galima džiauktis, kad į visas puses netyška kraujai ir nėra kviečiamas Šėtonas, pastarųjų tematikų šalininkai, ne tik, kad nedomina, bet dažniausiai dar ir nuvilia.

Originalumas. Na, šito tai jiems trūksta. Aišku galima pradėt filosofuot, kad grupė grojanti brutalų defą būti originali, iš esmės, nelabai ir gali. Kitaip tai būtų progressive death, deathcore, melodic death ar dar koks nors kitas gėdą užtraukiantis požanris. Toliausiai kur galima nuklysti, tai nebent į technical death ar blogiausiu atveju death/grind. Šiaip ar taip su konkrečiu stiliaus įvardinimu man visuomet kyla problemų, todėl šia tema perdaug nesiplėsiu. Man Dying Fetus yra Brutal Death Metal, tačiau panašiai grojančių grupių esu girdėjęs ir daugiau ir jų iškelt kaip tikrai įpatingų savo žanro rėmuose negalėčiau.

Ok, reziumuojant: draivo yra +5, groja techniškai +1, geras garsas +1, lyrikos visai nieko +1, originalumo +0, viršelis +0. 8/10.

Jau minėjau, kad čia jokiom taisyklėm nepataikauju ir jei rašysiu sekančią recenziją, tai galiu ir pagal visai kitus kriterijus albumą vertint. Cha cha cha.

Na ir pabaigai pitkoji Dying Fetus trijulė. Iš kairės: bosistas Beasley, Dying Fetus įkūrėjas gitaristas Gallagher ir būgnininkas Williams:

1 komentaras:

  1. Pirma, tai zaibys recenzija! \m/ Skaitės labai lengvai (skirtingai negu Triptikas) ir pasakyta daug.
    Pradedant kabintis, tai kurioms vietoms būtų nepamaišę skirti kiek daugiau įsigilinimo (sakykim sudėties;) PS. jų viršeliai tai visi kažkokie "nesižiūrintys"...

    AtsakytiPanaikinti