Jau neatmenu tos dienos kai viskas prasidėjo. Keli geri metai atgal. Daugiau... Buvau vidurinės mokinys. Dar daug ko nepatyręs. Ir štai skersai kelio stojo Jis. Nuo pažinties dienos buvau kaip užburtas ir nuo tada tarnavau jam, galvojau apie jį ir gyvenau juo. Tik dabar jaučiuos pakankamai stiprus jo apvaizdoje ir galiu aprašyti ką per tą laiką išgyvenau. Jis man visdar labai svarbus, o aš jam ar buvau kada toks ? Čia ir toliau - Diablo II
Straipsnis nebus išbaigtas ir nežinia ar kada toks bus. Tai per daug didis reiškinys, kad jį eitų aprašyti. Diablo II - tai džiaugmas ir neapykanta. Sunkios darbo valandos ir euforija. Dėl jo galima prisiversti atsikelti, o miegoti eini taip pat dėl jo, vien tam, kad būtų jėgų toliau būti su juo. Tikiu, kad jis ir pasaulį sukti galėtų. Mano suką jau seniai...
Kuo jis toks ypatingas ? Jis visada buvo šalia. Palaikydavo mane kai man buvo sunku, džiaugdavos kai džiaugiaus aš. Praleisdavom kartu daugybę laiko: ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai, karštos vasaros ir šaltos žiemos, kai neidavau į mokyklą taip pat būdavom kartu. Tada ir iki dabar jis sugebėjo išlikti įdomus, intriguojantis, žaismingas. Jis tai ko man reikėdavo ir toliau reikią. Jis moka prisitaikyt, o gal tai vis jo apžavai - taikos ne jis, o aš prie jo... Jau įsitikinau, kad jei ir apsipykstam, arba man pradeda rodytis, kad vienas kitam tapome neįdomūs, ankščiau ar vėliau, aš pas jį sugrįštu. O jis mane priima...
Gal tai ir yra meilė ? ...
Kas bandė - mane supranta. Jis randa kelią į kiekvieno širdį.
Nesileisiu į techninės žaidimo pusės aprašymo vingrybes. Jau gana šito gero yra... Norintiems rekomenduoju peržvelgti 2000 metų „Kiberzona“ žurnalo šeštą numerį. Jame puikuojas išsami, keturių puslapių, recenzija. Yra dar ir kiti žurnalai, o kai to negana visad gelbės internetas. Norėjau išlieti kas sukaupta ant širdies vykdant užduotis, keliant lygius ir ieškant to vieno, ypatingo ir skirto tik man, ginklo. Tai padariau. Galbūt su laiku papildysiu... Dabar jaučiuos duoklę D2 atidavęs.
PALADIN IS THE BEST !!!
Straipsnis nebus išbaigtas ir nežinia ar kada toks bus. Tai per daug didis reiškinys, kad jį eitų aprašyti. Diablo II - tai džiaugmas ir neapykanta. Sunkios darbo valandos ir euforija. Dėl jo galima prisiversti atsikelti, o miegoti eini taip pat dėl jo, vien tam, kad būtų jėgų toliau būti su juo. Tikiu, kad jis ir pasaulį sukti galėtų. Mano suką jau seniai...
Kuo jis toks ypatingas ? Jis visada buvo šalia. Palaikydavo mane kai man buvo sunku, džiaugdavos kai džiaugiaus aš. Praleisdavom kartu daugybę laiko: ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai, karštos vasaros ir šaltos žiemos, kai neidavau į mokyklą taip pat būdavom kartu. Tada ir iki dabar jis sugebėjo išlikti įdomus, intriguojantis, žaismingas. Jis tai ko man reikėdavo ir toliau reikią. Jis moka prisitaikyt, o gal tai vis jo apžavai - taikos ne jis, o aš prie jo... Jau įsitikinau, kad jei ir apsipykstam, arba man pradeda rodytis, kad vienas kitam tapome neįdomūs, ankščiau ar vėliau, aš pas jį sugrįštu. O jis mane priima...
Gal tai ir yra meilė ? ...
Kas bandė - mane supranta. Jis randa kelią į kiekvieno širdį.
Nesileisiu į techninės žaidimo pusės aprašymo vingrybes. Jau gana šito gero yra... Norintiems rekomenduoju peržvelgti 2000 metų „Kiberzona“ žurnalo šeštą numerį. Jame puikuojas išsami, keturių puslapių, recenzija. Yra dar ir kiti žurnalai, o kai to negana visad gelbės internetas. Norėjau išlieti kas sukaupta ant širdies vykdant užduotis, keliant lygius ir ieškant to vieno, ypatingo ir skirto tik man, ginklo. Tai padariau. Galbūt su laiku papildysiu... Dabar jaučiuos duoklę D2 atidavęs.
PALADIN IS THE BEST !!!
ooo, Andrius i plokshtaini grizo!
AtsakytiPanaikintiDėjo.
AtsakytiPanaikinti